Paskutiniais mėnesiais daug iečių lūžo šituo klausimu, tai aš visos chronologijos nuo pat pradžių neaptarinėsiu, o tiesiog eisiu tiesiai prie naujausių įvykių. Vytautas Jonas Žukas ieško, kur pradingo 33000 šauktinių.
Pradžioje - apie terminus. Kas ta failed state ir su kuo ji valgoma? Čia pasinaudosiu „Fund for Peace“ suformuotu apibrėžimu, nes jų yra ne vienas, kur failed state yra apibrėžiama kaip valstybė, kuriai nepavyko atitikti bazinių sąlygų ir užtikrinti bazinių pareigų, privalomų suvereniai vyriausybei, įgyvendinimo. Ir tai priveda prie situacijų, kai valstybės netenka savo teritorijos kontrolės, arba jėgos monopolio (Somalis, Kolumbija, Ukraina), nesugeba užtikrinti viešųjų paslaugų, nesugeba palaikyti ryšių su kitomis tarptautinės bendruomenės narėmis, kaip lygiavertės partnerės. Lietuvoje šių simptomų kol kas nėra. Bet šauktinių klausimas Lietuvoje aiškiai atskleidė dar vieną failed state simptomą - mūsų valstybės ir valdžios autoritetas kolektyvinių sprendimų priėmimui yra pažeistas ir toliau kentės nuo erozijos, jei nesiimsime priemonių.
Visą šitą tekstą įkvėpė šiandienos naujiena apie šauktinių aktyvumą atvyksant į Lietuvos kariuomenės punktus atsakingus už šauktinių dokumentų, ir tinkamumo tarnybai patikrą. Dar prieš mėnesį, gegužės 13 dieną, žiniasklaidoje buvo išplatinti atliktos apklausos duomenys, pagal kurią 51,9% lietuvių pritaria šauktinių tarnybos grąžinimui. Tik statistika turi tokią problemą, kad kartais ja įmanoma pridengti nemalonius dalykus ir parodyti situaciją geresne nei jį yra. There are lies, damned lies, and statistics, sakė Mark Twain, o mes tuo dar kartą galėjome įsitikinti šiandien, kai Delfi paskelbė, kad nepaisant 36000 vokų, kurie buvo išsiųsti loterijos būdu atrinktiems žmonėms, tik 3000 jų atvyko į patikros punktus. 8,3% pritarimas iš tikslinės šio klausimo auditorijos sukelia „įvairių minčių“, nes jeigu pritarimas šauktinių tarnybai visose visuomenės ir amžiaus grupėse būtų vienodas, tai šauktinių iki šiandien turėjo atvykti 6 kartus daugiau. Įdomus faktas - jei būtų buvę pašaukti ne 36000 žmonių, o visi imtyje esantys žmonės, su 8% aktyvumu, mes surinktumėme kiek mažiau nei 15 tūkstančių šauktinių, t.y. nepasiektume minimalios penkeriems metams suplanuotos ribos.
Situaciją dar labiau pagrąžina Vyriausiosios Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadės, ar Lietuvos kariuomenės vado komentarai, kai viena ranka teigiama, kad dedovščina iš kariuomenės išgyvendinta, o po penkių minučių įšokama į verktinių band wagon savo oficialiuose pasisakymuose. Nes jeigu tyčiojiesi visur, tai kariuomenėje nebesiskaitys.
Ir dabar turim tokią problemėlę: reikės teisiniu keliu persekioti kiek daugiau nei 30 tūkstančių LR piliečių. Tai kainuos ir sukels dar didesnį nepasitenkinimą savo valstybe, ypač tais atvejais, kai paaiškės, kad visų piliečių, ypatingai emigrantų, aptikti ir vienodai nubausti nesiseka. Galima rinktis ir kitą kelią: ignoruoti šiemet gerokai „pridegintą“ blyną (nes pirmas po pertraukos, tai tiesiog nepavyko visko išpildyti; užteks savanorių ir atvykusių; va pamatys, kaip ten šaunu, ir kitais metais jau norės eiti) ir šiemet neatvykusių nepersekioti. Deja, tokiu atveju geresnių rezultatų ir didesnio aktyvumo kitais metais tikėtis sunku, ypač jei teisė būtų pradėta taikyti dar selektyviau, nei dabar.
Šiandien gi turime reikalų: magistro ar bakalauro studijų iš pirmo, ar netgi iš antro karto užbaigti nesugebantys perspektyvūs jaunuoliai nuo tarnybos paprasčiausiai atleidžiami, nes studentai (ypač su teisinga vertybine orientacija) - tai Lietuvos ateitis. Antroje Ispanijos lygoje žaidžiantys krepšininkai irgi netarnaus, nes tai labai pakenktų jų ateities karjerai ir Lietuvos krepšiniui. Sportininkai situacijos problemą iliustruoja bene geriausiai: jų sąmoningi sprendimai išnaudoti savo talentą siekiant tapti profesionaliu sportininku yra gerbiami, ir valstybė sako, kad štai, šis žmogus eilę metų kryptingai dirbo siekdamas savo tikslo, todėl mes jį atleidžiame nuo kitiems valstybės piliečiams būtinų pareigų. Tik štai problema čia, kad tikslų turi ne tik sportininkai - jeigu šiemet gausite magistro diplomą, priklausomai nuo valstybių kuriose mokėtes, savo tikslo siekimui būsite skyrę 14-16 metų. Tik štai valstybė sako: žinai, o mums visai nesvarbu. (Nors turėtų būti).
Atsakymai į klausimą, kuri: šauktinių ar profesionalų kariuomenė yra naudingesnė valstybei, buvo rasti dar 1973 metais, kai JAV, po daugiau nei 30 metų laikotarpio su šauktinių tvarka, nusprendė nutraukti šaukimą. Ir šaukimo tvarka taip ir nebesugrįžo, nepaisant kelių bandymų ją sugrąžinti.
Tai kodėl gi čia taip? Pirmiausia, turime atskirti biudžeto išlaidas kariams (būtent kariams, ne ginkluotei, ne infrastruktūrai, o kariams), ir ekonominius kaštus, kuriuos patiria valstybė. Sumažinti biudžeto išlaidas kariams labai paprasta, naudojant jėgos monopolį tam, kad žmonės atsidurtų kariuomenėje - taip ir turim šaukimą. Tik štai tokiu atveju ignoruojami ekonominiai kaštai dėl sumažėjusios pašauktųjų ir savanorių gerovės. Šitą reikalą dar 1967 metais apskaičiavo Walter Oi, savo darbe The Costs and Implications of an All-Volunteer Force. Serija po to sekusių straipsnių rado pagrindą teigti, jog vien savanorišką tarnybą pasirinkusių asmenų (profesionalų kariuomenės) būtų pakakę net Vietnamo karo metais. To paties nesėkme pasibaigusio karo, kurio šaukimo pavyzdžiu mes giriame savo naująją tvarką.
Kita problema susijusi su šituo klausimu, liečia būtent valdžios priiminėjamus kolektyvinius sprendimus. Bet kokiam valstybės tikslui pasiekti (Valdovų rūmams pastatyti, ar gynybai užtikrinti), valstybė gali rinktis vieną iš dviejų kelių - ji gali įsigyti reikalingus resursus ir darbo jėgą už tai sumokėdama, arba ji gali priversti savo piliečius aukoti savo resursus ir darbo jėgą tam tikslui pasiekti. Tuo „aukojimo“ atveju visos išlaidos projekto įgyvendinimui krenta tik ant tų žmonių, kurie turi savo resursus ir darbo jėgą atiduoti valstybei - būtent jie sumoka projekto įgyvendinimo mokestį. Net jei įvertinsime, kad šaukimas nereiškia, jog turi įsigyti savo šalmą, ginklą ir neperšaunamą liemenę, šauktinis "sumoka" žymiai daugiau už bet kurį nepašauktą asmenį. Tuo atveju, kai valstybė visiškai finansuoja projektą, už jį moka visi valstybės nariai, nes projektas finansuojamas iš jų mokesčių. Tai mūsų šaukimas yra būtent to tam tikrai visuomenės grupei padidinto mokesčio pavyzdys, nepaisant to, kad egzistuoja tikrų savanorių, kurie norėtų atlikti karo tarnybą, net jei šaukimo nebūtų. Taip nutinka todėl, kad net ir padidinus kompensacijas už tarnybą, iki ribos, kuri vistiek nesieks MMA dydžio, šauktiniai atliks tarnybą gaudami mažesnę kompensaciją, nei ta, kuri juos paskatintų tapti savanoriais. Iš čia ir problema - kariuomenė nėra baubas ar bausmė, tiesiog dabartinė finansavimo tvarka jos nepadaro karjeros galimybe pakankamam žmonių kiekiui. Ir dabar ta atlygio už tarnyba dalis, kurios negaus šauktiniai ir savanoriai ir pavirsta apmokestinimo forma, kuri pritaikoma tik daliai šalies gyventojų, nors gynybos interesas yra svarbus visiems LR piliečiams. Ir Lietuvoje tikrai yra žmonių, kuriems kariuomenė būtų puiki karjeros galimybė, tačiau mūsų sprendimų priėmėjų noras išsisukti su pigiausiu variantu, siekiant parodyti NATO partneriams gražius skaičius (vėl ta statistika) mus ir privedė prie šitos situacijos, kai turim visuomenės susipriešinimą. ir nenorą atlikti tarnybos, kuri du vienodų gabumų, to paties amžiaus žmones pastato į skirtingas starto pozicijas po 9 mėnesių, jei vienas iš jų tuo metu dirbo savo tiesioginį darbą, o kitas atliko pareigą valstybei loterijos būdu.
Be to, skirtingų
žmonių efektyvumas atliekant tą pačią veiklą nėra vienodas, kad ir kaip
mūsų sprendimų priėmėjai norėtų manyti, jog vien buvimas 19-26 metų
vyriškos lyties Lietuvos piliečiu, leidžia teigti, jog visi šiuos
kriterijus atitinkantys individai degs noru tapti ir galiausiai taps
puikiais kariais, o dabar belieka juos surinkti iš visų pasaulio ir
Lietuvos kampelių.
Tai dar kartą: alternatyvų buvo - nuimti visus su darbo užmokesčiu susijusius mokesčius profesionalams, šitaip pritraukiant karių, kuriems padidėjęs darbo užmokestis bus paskata tarnauti. Tam reiktų perskirstyti biudžetą, ką jau darėme krizės metu, tiesiog dabartinės krizės pobūdis yra kitoks.
Visiems privaloma karo tarnyba, jeigu tau 19-26. Valio, nes šioje amžiaus grupėje atsidūrusių žmonių galimybės bus suvienodinamos, kadangi nebeliks „laimėtojų“ ir „pralaimėtojų“. Nota bene: loterijos laimėjimas dar nereiškia naudos.
Gali būti, kad po šito situacijos išaiškinimo, nors daliai žmonių ir 10 kartą aiškinant neaišku, pasipils kaltinimai materializmu, tėvynės nemylėjimu (jau buvo), ir dar kuo nors, o šalį už deramą atlygį ginantys žmonės bus įvertinti kaip samdiniai. Tai užsiduokit sau klausimą: kurios kariuomenės: samdinių ar vergų norite labiau?