Praėjusią savaitę negatyvių pranešimų sraute paskendo viena pozityvi naujiena.
Lietuvis Aleksandras Rusinovas dalyvavo didžiausiame savaitiniame internetinio pokerio turnyre „Sunday Million“, kuris sutraukė 7194 žaidėjus nepagailėjusius 215 dolerių įpirkos. Šiame turnyre jis užėmė trečiąją vietą ir laimėjo 166282 Jav dolerius — didžiausią pinigų sumą iš visų dalyvavusiųjų.
Paverskime šią sumą litais — gausime 430670 litų. Įspūdinga suma!
Bet čia geros žinios ir užsibaigia. Kaip galvojate, kiek pinigų Lietuvai būtų skolingas Aleksandras, jei nuspręstų šią sumą perkelti iš pokerio kambario sąskaitos į savo banko sąskaitą ir, pavyzdžiui, įsigyti butą?
Atsakymas: Aleksandras būtų apmokestintas gyventojų pajamų mokesčiu, kuris šiuo metu siekia 15%, ir turėtų sumokėti Lietuvai kuklius 64600 litų. Ir, būkime tikslūs, dar 50 centų — juk VMI nemėgsta slepiančių mokesčius.
Kodėl manau, kad tai neteisinga?
Visų pirma, Lietuvoje iki šiol nėra komercinio pokerio įstatymo, nors tokio įstatymo projektas buvo pateiktas dar 2010 metais, o azartinių lošimų įstatyme, kaip ir gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, nėra nė žodžio apie internetinį pokerį. Šiuose įstatymuose vartojamos tik 2 su pokeriu susijusios sąvokos: „azartinių lošimų“ sąvoka ir kita sąvoka, kuri skamba šitaip: „kortų arba kauliukų lošimas – kai laimėtojas ir laimėjimo dydis nustatomas
pagal iškritusių kortų simbolius arba kauliukų akių skaičių“.
Šiame įraše nesiimsiu įrodinėti kodėl manau, kad pokeris apskritai turėtų būti laikomas įgūdžių žaidimu ir neturėtų būti apibūdinamas kaip azartinis lošimas, vietoje to, pasiūlysiu keletą alternatyvų.
Tai ką gi mums daryti? Pasiūlysiu keletą idėjų:
Planas A: Nustatykime 0 procentų mokestinį tarifą internetinio pokerio laimėjimams. Kur šio pasiūlymo nauda?
Neapmokestinus šio Aleksandro laimėjimo, tikimybė, kad jis įsigys būstą Lietuvoje, ar pirks kitus šioje šalyje parduodamus produktus padidėja. Pirkdamas Lietuvoje Aleksandras mokės PVM, kuris atsidurs biudžete, ir prisidės prie Lietuvos vartojimo augimo, taigi ir ekonominės situacijos šalyje gerėjimo.
Mes nebūtume pirmieji, kurie nustatytų tokį tarifą, nes jį jau taiko: Slovėnija, Didžioji Britanija, Airija, Kanada, Australija, Švedija ir Suomija (jei pinigai laimėti ES registruotoje pokerio platformoje), Estija.
Planas B: Nustatykime mokestinį tarifą, kuris siektų nuo 5 iki 10 procentų su viršutine mokesčio riba, kai pasiekus tam tikrą sumą tais mokestiniais metais daugiau mokėti nebereikia. Suma galėtų būti vidutinis vieno gyventojo per metus sumokėtas GPM dydis, kurį atnaujintume kas metus pagal praėjusių metų duomenis. Sumokėjus tokią sumą tais biudžetiniais metais daugiau mokėti nebereikėtų. Kodėl siūlau tokį variantą? Laiminčių pokerio žaidėjų nėra daug. Dauguma iš jų pralaimi. Tačiau geri, nuolat laimintys žaidėjai gali patekti į situaciją, kai jie sumokės kelis kartus daugiau GPM, nei paprastas Lietuvos pilietis, o socialinių garantijų jis vistiek neturės. Palyginimui: vidutinis Lietuvos gyventojas, per 2011 metus, sumokėjo 3811,64 litus GPM. Aleksandras už vieną laimėtą turnyrą turėtų sumokėti 64600,5 litų. Tokią pat sumą, kaip beveik 17 tautiečių sumokėjo per 2011 metus. Ir nors tai didžiausias jo laimėjimas karjeroje, tačiau tikrai ne vienintelis, ir išgrynindamas savo laimėjimus jis nuolat bus skolingas valstybei 15 procentų už tai, kad užsiima valstybės tinkamai nereglamentuota veikla.
Planas C: sureguliuokime internetinį ir komercinį pokerį. Priimkime įstatymą, išdalinkime operatoriams licenzijas veikti Lietuvoje ir juos apmokestinkime. Nes juk būtent operatoriai gauna nemažą žaidėjų pelno dalį rinkdami „rake“ tipo mokestį. Šitaip žaidėjai nebebūtų dvigubai apmokestinami ir operatoriaus ir valstybės.
Ir būtinai, būtinai ištraukime pokerį iš lošimo namų! Šiandien Lietuvoje jau matome išdygusius „sportinio“ pokerio klubus, kuriuose įpirkas į turnyrus žaidėjai susimoka „minimaliomis baro sąskaitomis“. Turi skaniai pavalgyti ir išgerti už tam tikrą sumą pinigų, tam, kad galėtum dalyvauti turnyre, kuriame Tau negali būti išmokėtas piniginis prizas. Juos pakeičia diplomai, narystės, įpirkos į komercinius užsienio pokerio turnyrus. Galiu lažintis, kad atsiradus komercinio pokerio įstatymui šios įstaigos pradės organizuoti ir komercinius turnyrus su piniginiais prizais. O ir „PokerStars“ krepšinio rinktinę ir klubus remia, bei per Lietuvos TV kanalus reklamuojasi tikrai ne šiaip sau.
Be to, tinkamai sureguliavus šitą rinką, pasivytume kaimynus Latvijoje ir Estijoje, kurių sostinėse dideli komerciniai tarptautiniai turnyrai organizuojami jau ne vienerius metus. Latvijoje 2011 metų gruodį surengtame „Unibet Open Riga“ turnyre varžėsi 308 dalyviai, kurie Rygoje ne tik sėdėjo prie stalų, bet ir linksminosi, gyveno viešbučiuose, valgė restoranuose ir kavinėse ir t.t. Šiemet į Latviją pirmą kartą užsuks ir „Eureka Poker Tour“. Estija, dėka savo tinkamai sutvarkytos įstatymų bazės, priima ir vieną didžiausių pokerio serijų „European Poker Tour“, o pernai Taline buvo surengtas ir įspūdingą 1100 dalyvių skaičių sutraukė „Triobet Open“. Be to Taline antrus metus iš eilės bus rengiamas „Pokerstars Baltic Festival“ skirtas Baltijos šalių, Skandinavijos ir Rusijos rinkai.
O ką turime mes? Lošimo namų organizuojamus turnyrus ir „Orlov Invitational“ kuris surinko 90 žaidėjų ir pritraukė keletą latvių, estų ir daną.
Kažkodėl manau, kad tinkamai reglamentavus šią sritį, Druskininkai, su savo užmojais turėti visus metus veikiantį paplūdimį, jau turima visus metus veikiančia slidinėjimo trasa ir Spa centrais turėtų būti pakankamai suinteresuoti 1-2 kartus per metus rengiamais tarptautiniais pokerio turnyrais, kurie pritrauktų nemažai turtingų užsieniečių. Tuo turėtų būti suinteresuoti ir didieji šalies miestai, ar Palanga vasaros metu.
Tačiau, kaip ir visada, mes eilinį kartą atsiliekame nuo savo kaimynų...