Nusprendžiau raštu išdėstyti savo mintis apie Lietuvos aukštojo mokslo sistemą.
Derėtų pradėti nuo nedidelio nukrypimo apie kiekvienam lietuviui, sulaukusiam savo 18 gimtadienio, privalomų nuveikti dalykų sąrašą.
Sąrašas:
1) Stipriai paminėti savo šventę. Pageidautina suvartoti atitinkamą kiekį nuo šiol legaliai prieinamų gėrimų.
2) Kitą dieną, dar geriau per patį gimtadienį, atsidurti „Regitroje“, išlaikyti vairavimo egzaminą, po savaitės pasiimti teises.
3) Vienaip ar kitaip įveikti 12 metų trukusius išbandymus vidurinio mokymo sistemoje ir įstoti į universitetą, arba bent jau į kolegiją.
Trečiąjį punktą įvykdyti nėra sunku. Remiantis LAMABPO duomenimis, abiturientų, arba valstybės, pinigų „krepšelių“ išskėstomis rankomis laukia net 21 įstaiga laikoma universitetu (pakelkite rankas tie, kurie girdėjote, kad Lietuvoje veikia Kazimiero Simonavičiaus universitetas (KSU) anksčiau, nei perskaitėte šiame bloge ) ir 24 kolegijos.
Šiemet prašymus laikyti egzaminus pateikė 44852 kandidatai, iš jų 745 jau demonstravo savo išmintį ankstesnėse brandos egzaminų sesijose. Taigi, turime 45 aukštojo mokslo įstaigas, apytikslis santykis 1 aukštojo mokslo įstaiga ~ 1000 abiturientų.
Dienos klausimas: kiek iš šių abiturientų atsidurs aukštosiose mokyklose?
Pradėsiu nuo 2009 metų priėmimo: pirmųjų metų įvedus naująją „krepšelių“ sistemą.
Pagrindiniame priėmime dalyvavo 36592 žmonės, o į aukštąsias mokyklas buvo priimti 36074 studentai. (27400 iš jų baigė mokyklas 2009 metais)
Universitetai sulaukė 23388 naujų studentų.
Kolegijos sulaukė 12754 naujų studentų.Valstybė suteikė nemokamas studijų vietas 15325 studentams.
Toliau 2010 metai:
Pagrindinio priėmimo dalyviai: 35283.
Į aukštąsias mokyklas priimti: 29989 studentai ( 23418 baigė mokyklas 2010 metais).
Universitetai sulaukė 17835 naujų studentų.
Kolegijos sulaukė 12203 naujų studentų.Valstybė suteikė 17676 nemokamas studijų vietas.
2011 metai:
Pagrindinio priėmimo dalyviai: 37902.
Į aukštąsias mokyklas priimti: 31308 studentai. (23245 baigė mokyklas 2011 metais).
Universitetai sulaukė 18216 naujų studentų.
Kolegijos sulaukė 13157 naujų studentų.
Valstybė suteikė 18196 nemokamas studijų vietas.
LAMABPO nepateikia duomenų apie abiturientus kurie pasirinko tęsti mokslus užsienyje, tačiau pateikti skaičiai apie stojančiųjų Lietuvoje rezultatus leidžia manyti, jog įstoti į aukštąją mokyklą ir siekti diplomo Lietuvoje yra labai lengva. Gerai tai ar blogai?
Aš manau, jog naivu būtų tikėtis, jog mokykloje per daug nežibėjęs ir kuklius egzaminų rezultatus parodęs abiturientas taps kruopščiu, žinių troškulio kamuojamu studentu.
Tačiau Lietuvoje prasti brandos egzaminų rezultatai dar neužkerta kelio į universitetą ar kolegiją. Užtenka pasirengti skirti mažiausiai 4000 litų per metus. Ir nesvarbu, kad trečiame kurse šie studentai savo darbų pristatymų skaidrėse, kuriose pateiks neaktualius, pasenusius duomenis, darys kraupias gramatines klaidas („geriauses“), dėl nesugebėjimo išsiversti kelių terminų užsienio kalba kaltins patirties trūkumą („nes mes juk dar tik trečiame kurse“), prieš atsiskaitymus diskutuos temomis „jeigu iš kontro 2, iš kolio 2 tai nesvarbu (šitą žodį čia keičia kitoks, trumpesnis) iš egzo 8 gausi ir 5 bus“; „nes skola čia tik 480 litų, o ne 600. Tau dar batai išeis“. Ir, žinoma, mano mėgstamiausia tema apie anglų kalbą: „O tu angliškus tekstus skaitei? Ne, ten daug lapų, aš supratau, kad mano anglų kalba nėra tokia gera, tai neskaičiau... Bet aš antraštes prisimenu“. (Kabutėse pateikiamas frazes savo ausimis girdėjau per vienos savaitės laikotarpį, 2012 metų kovo mėnesį, ne pačiu prasčiausiu laikomame Lietuvos universitete).
Kyla klausimas, kaip tokie „studentai“ išvis čia atsidūrė?
Veido pateikiamais duomenimis 2011 metais tik 6 universitetuose įstojo daugiau valstybės finansavimą gavusių, nei už studijas mokėsiančių studentų. Jeigu išimtume Lietuvos Karo akademiją, kuri išvis nepriima norinčių mokėti už mokslą, liktų tik 5 aukštosios mokyklos (VU, VGTU, KTU, Lietuvos Muzikos ir Teatro akademija, bei Vilniaus Dailės akademija).
Kodėl manau, kad valstybės finansavimo/nefinansavimo kriterijus yra svarbus? Nors šios sistemos kritikai sako, kad „krepšelius gauna tie kurie gerai mokėsi mokykloje, tai dar nereiškia, kad jie gerai mokysis universitete“ ir mano, jog tvarka yra neteisinga, aš manau, kad ši tvarka nėra tokia ydinga ir koreliacija tarp gerų rezultatų mokykloje ir universitete egzistuoja.
Į 50/50 kategoriją patenka vienintelis ISM. Šio universiteto pasiūlymas surinkti 20+ stojamąjį balą ir visiškai nemokėti už mokslą sulaukė didelės sėkmės ir pritraukė nemažai pačių gabiausių Lietuvos abiturientų.
Pakankamai neblogus santykius tarp mokamų ir nemokamų vietų išlaiko VDU, LSMU, VPU (LEU).
Na, o dabar apie kepyklėles diplomų...
12 points goes to... MRU!!!
Ten mokančių už mokslą koncentracija didžiausia (jei imame 5 daugiausiai prašymų sulaukusius universitetus): 2011 metais, 1 į valstybės finansuojamą vietą įstojusiam studentui teko beveik 7 (tikslus skaičius 6,7) už mokslą mokantys draugai. Ir per metus šis universitetas sulaukė 2562 naujų studentų, o pagal bandžiusių į jį įstoti skaičių nusileido tik VU. Siūlydamas populiarias, nors ir didelėmis įsidarbinimo perspektyvomis nekvepiančias, socialinių mokslų studijų programas šis universitetas ko gero geriausia diplomų kepyklėlė Lietuvoje. Sistema kažkuo primena įsipareigojimus bankui: keturis metus sąžiningai privalai mokėti įmokas, o praėjus sutartam terminui gauni diplomą. Liūdna, bet klientas visada teisus...
Diplomų kepyklėlių bruožų galima aptikti ir kituose Lietuvos universitetuose — KU (kažkada girdėjau istoriją apie vaikiną, kuris tik rugsėjo pirmą sužinojo, kad KU ne Kaune, o Klaipėdoje — turėtų būti rimtai nusiteikęs studentas), ŠU ( Ekonomikos fakultete prie žymiausių absolventų kaba A. Šedžiaus nuotrauka — žmogaus kuris pirmasis užsiminė apie 10000 eurų siekiančią kas antro lietuvio algą, o dešimties balų įvertinimas 2009 metais ten kainavo kuklius 300 litų, 7 galėjote gauti už 200), LŽŪU, bei LKKA.
Būtų įdomu patyrinėti atsiskaitymų įvertinimų vidurkius skirtinguose universitetuose. Kadangi tokią galimybę turiu tik savo universitete, remsiuosi kelių, atsitiktinai parinktų, šio semestro atsiskaitymų rezultatais:
Atsiskaitymas A: 163 studentai — vidurkis 5,86
Atsiskaitymas B: 76 studentai — vidurkis 7,2
Atsiskaitymas C: 137 studentai — vidurkis 4,5
Atsiskaitymas D: 131 studentas — vidurkis 6,02
Atsiskaitymas E: 85 studentai — vidurkis 8,48
Kokią išvadas galime daryti?
Atsiskaitymų rezultatai rodo, jog tik retais atvejais vidutinio studento rezultatas atitinka valstybės numatytus „gerai besimokančio“ studento kriterijus. Vienintelis atitikimo atvejis, mano nuomone, yra susijęs su dalyką skaitančio dėstytojo asmenybe: jam 8 yra apatinė įvertinimo riba, ir dažniausias pažymys, nepriklausomai nuo darbo turinio. Gautų darbų kiekis taip pat nesvarbus — studentai „rezultatais“ dažnai džiaugiasi jau kitą dieną.
Nėra smagu išgirsti frazę „man ir 5 užteks“ po dar vieno atsiskaitymo. Bet šie žodžiai nuolat skamba. Taip pat manau, kad universitetai toleruoja nusirašinėjimą, bei plagijavimą, nepaisant garsiai deklaruojamos kovos, bei grasinimų šalinti iš universiteto studentų gretų. Tai kiek gi pašalinote per trejus reformos metus? Ar visi studentai nustojo nusirašinėti ir plagijuoti? Neblėstantis „referatų“ ir kitų „mokslinių“ darbų talpyklų populiarumas verčia tuo abejoti.
Tokia aukštojo mokslo sistema lemia tai, jog Lietuvoje nebeveikia diplomo signalinės vertės principai. Jeigu aukštasis mokslas Lietuvoje prieinamas kiekvienam turėtume būti viena pažangiausiu pasaulio valstybių. Tačiau yra atvirkščiai: didelis jaunimo nedarbas, emigracijos bangos ir skundai dėl mažos minimalios algos, kuri dažnai siūloma studentui „be darbo patirties“. Darbdaviai skundžiasi, kad studentai mokomi nereikalingų disciplinų, studentai skundžiasi pernelyg sunkiais atsiskaitymais, (nors ta atsiskaitymų dalis, su kuria teko susipažinti asmeniškai nepasirodė tokia baisi), o universitetai štampuoja diplomus.
Šiandien, kiekvienas studentas universitetui visų pirma yra mažiausiai 4000 litų vertės auksinį kiaušinį kasmet padedanti vištą, ir tik po to bandoma žiūrėti ką gi dar būtų galima, jeigu išvis įmanoma, iš jo nulipdyti. Nesvarbu, kad dalis universitetus ką tik baigusių bakalaurų ne tik neturėtų gauti diplomo, bet išvis neturėtų mokytis universitete — aukštasis išsilavinimas šiandien virsta nebe žinių ir profesionalumo garantu, o tik varnele gyvenimo aprašyme.
P.S. Pamenu dar antrame kurse girdėjau, kaip vienas dėstytojas vienoje katedroje prašė patarimo. Kas trečias jo studentas atsiskaitymo metu nesurinko taškų net padoriam ketvertui. Ko klausė dėstytojas? Jis klausė ką jam su jais daryti... Nors į galvą ateinantis atsakymas yra gana paprastas: rašyk jiems 3 ar 4 — tiek, kiek balų jie surinko, tačiau dėstytojas taip daryti negali. Nes mes — ne studentai. Mes klientai.
Kepyklėlių klientai.
Derėtų pradėti nuo nedidelio nukrypimo apie kiekvienam lietuviui, sulaukusiam savo 18 gimtadienio, privalomų nuveikti dalykų sąrašą.
Sąrašas:
1) Stipriai paminėti savo šventę. Pageidautina suvartoti atitinkamą kiekį nuo šiol legaliai prieinamų gėrimų.
2) Kitą dieną, dar geriau per patį gimtadienį, atsidurti „Regitroje“, išlaikyti vairavimo egzaminą, po savaitės pasiimti teises.
3) Vienaip ar kitaip įveikti 12 metų trukusius išbandymus vidurinio mokymo sistemoje ir įstoti į universitetą, arba bent jau į kolegiją.
Trečiąjį punktą įvykdyti nėra sunku. Remiantis LAMABPO duomenimis, abiturientų, arba valstybės, pinigų „krepšelių“ išskėstomis rankomis laukia net 21 įstaiga laikoma universitetu (pakelkite rankas tie, kurie girdėjote, kad Lietuvoje veikia Kazimiero Simonavičiaus universitetas (KSU) anksčiau, nei perskaitėte šiame bloge ) ir 24 kolegijos.
Šiemet prašymus laikyti egzaminus pateikė 44852 kandidatai, iš jų 745 jau demonstravo savo išmintį ankstesnėse brandos egzaminų sesijose. Taigi, turime 45 aukštojo mokslo įstaigas, apytikslis santykis 1 aukštojo mokslo įstaiga ~ 1000 abiturientų.
Dienos klausimas: kiek iš šių abiturientų atsidurs aukštosiose mokyklose?
Pradėsiu nuo 2009 metų priėmimo: pirmųjų metų įvedus naująją „krepšelių“ sistemą.
Pagrindiniame priėmime dalyvavo 36592 žmonės, o į aukštąsias mokyklas buvo priimti 36074 studentai. (27400 iš jų baigė mokyklas 2009 metais)
Universitetai sulaukė 23388 naujų studentų.
Kolegijos sulaukė 12754 naujų studentų.Valstybė suteikė nemokamas studijų vietas 15325 studentams.
Toliau 2010 metai:
Pagrindinio priėmimo dalyviai: 35283.
Į aukštąsias mokyklas priimti: 29989 studentai ( 23418 baigė mokyklas 2010 metais).
Universitetai sulaukė 17835 naujų studentų.
Kolegijos sulaukė 12203 naujų studentų.Valstybė suteikė 17676 nemokamas studijų vietas.
2011 metai:
Pagrindinio priėmimo dalyviai: 37902.
Į aukštąsias mokyklas priimti: 31308 studentai. (23245 baigė mokyklas 2011 metais).
Universitetai sulaukė 18216 naujų studentų.
Kolegijos sulaukė 13157 naujų studentų.
Valstybė suteikė 18196 nemokamas studijų vietas.
LAMABPO nepateikia duomenų apie abiturientus kurie pasirinko tęsti mokslus užsienyje, tačiau pateikti skaičiai apie stojančiųjų Lietuvoje rezultatus leidžia manyti, jog įstoti į aukštąją mokyklą ir siekti diplomo Lietuvoje yra labai lengva. Gerai tai ar blogai?
Aš manau, jog naivu būtų tikėtis, jog mokykloje per daug nežibėjęs ir kuklius egzaminų rezultatus parodęs abiturientas taps kruopščiu, žinių troškulio kamuojamu studentu.
Tačiau Lietuvoje prasti brandos egzaminų rezultatai dar neužkerta kelio į universitetą ar kolegiją. Užtenka pasirengti skirti mažiausiai 4000 litų per metus. Ir nesvarbu, kad trečiame kurse šie studentai savo darbų pristatymų skaidrėse, kuriose pateiks neaktualius, pasenusius duomenis, darys kraupias gramatines klaidas („geriauses“), dėl nesugebėjimo išsiversti kelių terminų užsienio kalba kaltins patirties trūkumą („nes mes juk dar tik trečiame kurse“), prieš atsiskaitymus diskutuos temomis „jeigu iš kontro 2, iš kolio 2 tai nesvarbu (šitą žodį čia keičia kitoks, trumpesnis) iš egzo 8 gausi ir 5 bus“; „nes skola čia tik 480 litų, o ne 600. Tau dar batai išeis“. Ir, žinoma, mano mėgstamiausia tema apie anglų kalbą: „O tu angliškus tekstus skaitei? Ne, ten daug lapų, aš supratau, kad mano anglų kalba nėra tokia gera, tai neskaičiau... Bet aš antraštes prisimenu“. (Kabutėse pateikiamas frazes savo ausimis girdėjau per vienos savaitės laikotarpį, 2012 metų kovo mėnesį, ne pačiu prasčiausiu laikomame Lietuvos universitete).
Kyla klausimas, kaip tokie „studentai“ išvis čia atsidūrė?
Veido pateikiamais duomenimis 2011 metais tik 6 universitetuose įstojo daugiau valstybės finansavimą gavusių, nei už studijas mokėsiančių studentų. Jeigu išimtume Lietuvos Karo akademiją, kuri išvis nepriima norinčių mokėti už mokslą, liktų tik 5 aukštosios mokyklos (VU, VGTU, KTU, Lietuvos Muzikos ir Teatro akademija, bei Vilniaus Dailės akademija).
Kodėl manau, kad valstybės finansavimo/nefinansavimo kriterijus yra svarbus? Nors šios sistemos kritikai sako, kad „krepšelius gauna tie kurie gerai mokėsi mokykloje, tai dar nereiškia, kad jie gerai mokysis universitete“ ir mano, jog tvarka yra neteisinga, aš manau, kad ši tvarka nėra tokia ydinga ir koreliacija tarp gerų rezultatų mokykloje ir universitete egzistuoja.
Į 50/50 kategoriją patenka vienintelis ISM. Šio universiteto pasiūlymas surinkti 20+ stojamąjį balą ir visiškai nemokėti už mokslą sulaukė didelės sėkmės ir pritraukė nemažai pačių gabiausių Lietuvos abiturientų.
Pakankamai neblogus santykius tarp mokamų ir nemokamų vietų išlaiko VDU, LSMU, VPU (LEU).
Na, o dabar apie kepyklėles diplomų...
12 points goes to... MRU!!!
Ten mokančių už mokslą koncentracija didžiausia (jei imame 5 daugiausiai prašymų sulaukusius universitetus): 2011 metais, 1 į valstybės finansuojamą vietą įstojusiam studentui teko beveik 7 (tikslus skaičius 6,7) už mokslą mokantys draugai. Ir per metus šis universitetas sulaukė 2562 naujų studentų, o pagal bandžiusių į jį įstoti skaičių nusileido tik VU. Siūlydamas populiarias, nors ir didelėmis įsidarbinimo perspektyvomis nekvepiančias, socialinių mokslų studijų programas šis universitetas ko gero geriausia diplomų kepyklėlė Lietuvoje. Sistema kažkuo primena įsipareigojimus bankui: keturis metus sąžiningai privalai mokėti įmokas, o praėjus sutartam terminui gauni diplomą. Liūdna, bet klientas visada teisus...
Diplomų kepyklėlių bruožų galima aptikti ir kituose Lietuvos universitetuose — KU (kažkada girdėjau istoriją apie vaikiną, kuris tik rugsėjo pirmą sužinojo, kad KU ne Kaune, o Klaipėdoje — turėtų būti rimtai nusiteikęs studentas), ŠU ( Ekonomikos fakultete prie žymiausių absolventų kaba A. Šedžiaus nuotrauka — žmogaus kuris pirmasis užsiminė apie 10000 eurų siekiančią kas antro lietuvio algą, o dešimties balų įvertinimas 2009 metais ten kainavo kuklius 300 litų, 7 galėjote gauti už 200), LŽŪU, bei LKKA.
Būtų įdomu patyrinėti atsiskaitymų įvertinimų vidurkius skirtinguose universitetuose. Kadangi tokią galimybę turiu tik savo universitete, remsiuosi kelių, atsitiktinai parinktų, šio semestro atsiskaitymų rezultatais:
Atsiskaitymas A: 163 studentai — vidurkis 5,86
Atsiskaitymas B: 76 studentai — vidurkis 7,2
Atsiskaitymas C: 137 studentai — vidurkis 4,5
Atsiskaitymas D: 131 studentas — vidurkis 6,02
Atsiskaitymas E: 85 studentai — vidurkis 8,48
Kokią išvadas galime daryti?
Atsiskaitymų rezultatai rodo, jog tik retais atvejais vidutinio studento rezultatas atitinka valstybės numatytus „gerai besimokančio“ studento kriterijus. Vienintelis atitikimo atvejis, mano nuomone, yra susijęs su dalyką skaitančio dėstytojo asmenybe: jam 8 yra apatinė įvertinimo riba, ir dažniausias pažymys, nepriklausomai nuo darbo turinio. Gautų darbų kiekis taip pat nesvarbus — studentai „rezultatais“ dažnai džiaugiasi jau kitą dieną.
Nėra smagu išgirsti frazę „man ir 5 užteks“ po dar vieno atsiskaitymo. Bet šie žodžiai nuolat skamba. Taip pat manau, kad universitetai toleruoja nusirašinėjimą, bei plagijavimą, nepaisant garsiai deklaruojamos kovos, bei grasinimų šalinti iš universiteto studentų gretų. Tai kiek gi pašalinote per trejus reformos metus? Ar visi studentai nustojo nusirašinėti ir plagijuoti? Neblėstantis „referatų“ ir kitų „mokslinių“ darbų talpyklų populiarumas verčia tuo abejoti.
Tokia aukštojo mokslo sistema lemia tai, jog Lietuvoje nebeveikia diplomo signalinės vertės principai. Jeigu aukštasis mokslas Lietuvoje prieinamas kiekvienam turėtume būti viena pažangiausiu pasaulio valstybių. Tačiau yra atvirkščiai: didelis jaunimo nedarbas, emigracijos bangos ir skundai dėl mažos minimalios algos, kuri dažnai siūloma studentui „be darbo patirties“. Darbdaviai skundžiasi, kad studentai mokomi nereikalingų disciplinų, studentai skundžiasi pernelyg sunkiais atsiskaitymais, (nors ta atsiskaitymų dalis, su kuria teko susipažinti asmeniškai nepasirodė tokia baisi), o universitetai štampuoja diplomus.
Šiandien, kiekvienas studentas universitetui visų pirma yra mažiausiai 4000 litų vertės auksinį kiaušinį kasmet padedanti vištą, ir tik po to bandoma žiūrėti ką gi dar būtų galima, jeigu išvis įmanoma, iš jo nulipdyti. Nesvarbu, kad dalis universitetus ką tik baigusių bakalaurų ne tik neturėtų gauti diplomo, bet išvis neturėtų mokytis universitete — aukštasis išsilavinimas šiandien virsta nebe žinių ir profesionalumo garantu, o tik varnele gyvenimo aprašyme.
P.S. Pamenu dar antrame kurse girdėjau, kaip vienas dėstytojas vienoje katedroje prašė patarimo. Kas trečias jo studentas atsiskaitymo metu nesurinko taškų net padoriam ketvertui. Ko klausė dėstytojas? Jis klausė ką jam su jais daryti... Nors į galvą ateinantis atsakymas yra gana paprastas: rašyk jiems 3 ar 4 — tiek, kiek balų jie surinko, tačiau dėstytojas taip daryti negali. Nes mes — ne studentai. Mes klientai.
Kepyklėlių klientai.