2012 m. spalio 5 d., penktadienis

Dievobaimingųjų protestai

Turiu prisipažinti, kad mano požiūris į Bažnyčią yra švelniai tariant „šiaip sau“. Nors valstybinės religijos Lietuvoje de jure nėra, tačiau realybė yra kiek kitokia. Ir tai erzina.

Rinkiminiu laikotarpiu bažnyčiose skamba raginimai, platinami lankstinukai skatinantys balsuoti už tam tikras politines jėgas. Seimui svarstant klausimus susijusius su šeima, dirbtiniu apvaisinimu ši organizacija nevengia daryti tiesioginio spaudimo Seimo nariams. O labiausiai Bažnyčia mėgsta prieš ką nors protestuoti.

Kadangi Bažnyčios interesų laukas yra itin platus, o nuomonė vis dar labai dogmatiška, šiai organizacijai visai nesunku išsirinkti taikinį „pasipriešinimui“: medicinos pažanga, gėjai, popmuzikos atlikėjai, kultūriniai renginiai — geriau jau tai neprieštarautų Bažnyčios mokymui, kitaip protestas, su dalies Seimo narių - Bažnyčios fanų dirbtinai keliama isterija šalies parlamente, garantuotas.

Spaudimą dėl dirbtinio apvaisinimo įstatymo Seimo nariai jau patyrė, protestus dėl M. Mansono ir Lady Gagos koncertų irgi jau matėme. Dabar eilė atėjo teatrui. Parlamentarai jau bandė priimti rezoliuciją, kuri pasmerktų spektaklį „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“, o šiandien beveik 40 dorovės sargų turinčių Seimo nario mandatus pasirašė kreipimąsį į tautą, kuriuo ragina boikotuoti šį spektaklį. Kauno Šerifui S. Buškevičiui pradėjo vaidentis sprogdinimų grėsmė, jis net kreipėsi į visos Lietuvos gen. komisarą S. Skvernelį. V. Žiemelis siūlė spektaklį visai uždrausti, o dar toliau žengė V. Aleknaitė - Abramikienė, kuri šį spektaklį pavadino „kultūrine pedofilija“ ir pasiūlė prišlapinti kultūros ministrui į lėkštę. 

Labai „brandus“ pasiūlymas, „svarūs“ argumentai ir tikrai adekvati Seimo narės reakcija. Dalis Seimo narių, kartu su Bažnyčia, vis dar mano, kad gali spręsti ką nori ir turi matyti šalies gyventojai. Lyg mes patys negalėtume ir nesugebėtume nuspręsti — eiti į tokį spektaklį, ar ne? Laikai, kai žmones degindavo laužuose už teiginius, kurie prieštarauja Bažnyčios mokymui, jau baigėsi. Tik dalis nekaltu prasidėjimu tebetikinčiųjų vis dar negali su tuo susitaikyti.

Vėl pakilo į kovą religingieji protestuotojai, kurie spektaklio nematė arba, geriausiu atveju, matė jo ištraukas, tačiau protestui tai nėra kliūtis. Būtų galima žengti dar toliau — vienas prancūzų dienraštis, kalbėdamas apie musulmonų isteriją, susijusią su Mahometo karikatūromis to jau paklausė: jei niekam negalima jo vaizduoti (ir ilgą laiką jo niekas nevaizdavo), kodėl jūs teigiate, kad čia pavaizduotas būtent Mahometas? Prisimenant vienos vienuolės bandymą rekonstruoti freską ir po to kilusį sujudimą būtų galima užduoti labai panašų klausimą: kaip žinoti, kuris atvaizdas, o jų pasaulyje yra daugybė, yra tikrasis?

Kiek dar protestuos radikalieji katalikai prieš viską, kam nepritaria, ko nesupranta, ir kas prieštarauja knygos, kuri pasakoja apie įvykius vykusius prieš kelis tūkstančius metų, mokymui? Jeigu nematei spektaklio, ir neketini eiti jo žiūrėti, visai nėra reikalo pačiam protestuoti ir raginti kitus daryti tą patį. 

Ir aš tikrai džiaugiuosi, kad spektaklis Lietuvoje bus parodytas. Du kartus. Nes gyvename ne viduramžiuose, ir turime teisę rinktis.