2012 metų gruodžio 18 dienos Seimo posėdžius verta įrašyti į istoriją. Bandymas imtis V. Uspaskich ir kitų dviejų darbiečių neliečiamybės klausimo virto fantastišku farsu. Jeigu socialdemokratai nepasiduos spaudimui dėl galimo koalicijos subyrėjimo, po dviejų dienų, ketvirtadienį, panašus farsas gali pasikartoti.
Dabar užmetam akį į piktą Viktorą:
Viktoras Uspaskich bijo. Ir bijo jis ne to, kad minimali alga iki 1509 litų gali ir nepadidėti, ar to, kad už blogus darbus per Kalėdas po egle gali rasti anglies gabaliuką. Baisiau už tai yra gyvenimo išskirtinai vyriškoje kompanijoje, patalpose su grotuotais langais, perspektyva. Arčiau „ištikimiausių“ partijos rinkėjų, taip sakant. Po šiandieninio Seimo pirmininko Vydo Gedvilo „šou“ (Jei tarp popiežių pasitaikė žmonių, kuriuos pati Bažnyčia laiko
anti-popiežiais, tai V. Gedvilą už šiandieninį spektaklį būtų galima paskelbti pirmuoju LR Seimo
anti-pirmininku), kaltinamieji darbiečiai laimėjo dar šiek tiek laiko. Šį laiką jie išnaudos spausdami socialdemokratus, arba kelionių į tolimąjį/artimąjį užsienį, pageidautina į valstybes, kurios neturėtų ekstradicijos į Lietuvą galimybės, planavimui.
Visam šitam cirkui sukurti užteko Andriaus Mazuronio keverzonės, ant planuotos svarstyti rezoliucijos, kuri kopijavimo aparatų pagalba, buvo padauginta ir išdalinta Seimo nariams. Naujas Seimas— nauji dokumentų pateikimo ir „maketavimo“ reikalavimai. Kartais su klaidomis socialiniuose tinkluose rašantis Seimo narys, šį kartą sugebėjo be klaidų sukeverzoti kažkokį „suderinimą“, po juo pasirašyti, ir išsaugoti Viktoro neliečiamybę. O V. Gedvilas įrodė, kad buvę moterų krepšinio treneriai, puikiai moka įgyvendinti vyriausiojo partijos stratego „derinius“ Seimo posėdžių salėje. V. Gedvilas pasirodė kaip tikras įžaidėjas — atsilaikęs per pirmąjį posėdį, pertraukos pabaigoje gavo dar porą nurodymų iš V. Uspaskich — ir tada jau čiupo atsakomybę į savo rankas: atsisakė galimybės palikti pirmininko vietą ir kuriam laikui prisėsti ant suolelio, ir šaltakraujiškai realizavo visus tris pasiūlymus nukelti neliečiamybės klausimų svarstymą į kitą posėdį. Tiesa, nedaug trūko, kad galimybė išplėšti šį pratęsimą būtų žlugusi jau pirmojo balsavimo metu, bet kur buvęs, kur nebuvęs į salę atskubėjo geriausias 2012 metų Seimo šeštasis žaidėjas, o nuo šios kadencijos ir uolus Seimo etikos sargas, Petras Gražulis. Pavėlavo žmogus į antrąjį kėlinį... Ne pirmas kartas, kai Gražulis pavėluoja į svarbių klausimų svarstymą, nepaisant to, kad greitį viršyti mėgsta, vis svarbiais reikalais žmogus užimtas, o dabar dar ir tą etiką prižiūrėti reikia... Pasirodo čia buvo sąmokslas — susimokė Seimo nariai prieš Petrą Gražulį ir išsiuntė Seimo Statuto pažeidimų svarstyti (nors jei gerai pamenu pirmojo posėdžio eigą, tai čia paties V. Gedvilo mintis), kad tik Petras negalėtų balsuoti, o Viktoras negalėtų išsaugoti imuniteto. Leidus balsavimą pakartoti, viskas įvyko taip kaip „reikia“, o Viktoras atsipalaidavo tiek, kad net siūlė žurnalistams papasakoti apie savo apatinių spalvas ir madas.
Visiška fantastika, ir nerealus Seimo pirmininko, kuris turėtų atstovauti visą Seimą pasirodymas. Tas tyčinis opozicijos, kuri norėjo griebtis neliečiamybės klausimo svarstymo atidėjimo 30 minučių, ignoravimas, tuo metu nuolat suteikiant galimybę pirmam siūlyti partijos kolegai M. Zasčiurinskui buvo paprasčiausiai gėdingas.
Vietoje reziumė: nerealus Seimas — Gražulis prižiūri etiką, Komskis yra Seimo pirmininko pavaduotojas ir antikorupcijos komisijos narys, dar vienas Seimo pirmininko pavaduotojas lenkų kalba iš tribūnos dėkoja kolegoms už palaikymą, o posėdžiui diriguoja V. Gedvilas, kuris pakaitomis su V. Gapšiu įgyvendina V. Uspaskich nurodymus.
Smagu, bent jau tai, kad Viktoras bijo, jog šį kartą gali nepavykti išsisukti.