Nuo paskutinio įrašo prabėgo mėnuo, per kurį įvyko ir tebevyksta labai daug įvykių. Pagaliau radus laiko nuvalyti dulkes nuo klaviatūros, reikia tęsti pradėtus darbus, įskaitant tinklaraščio rašymą.
Ketvirto kurso pirmąjį pusmetį pavyko pasiekti geriausius rezultatus per visą bakalauro studijų laikotarpį, atsidurti Rygoje, ir atlikinėti praktiką LR ambasadoje. Panašu, kad įvykiai klostosi neblogai :) O laikais, kai žinojimas, kokioje įstaigoje dirbi, tampa nebe savaime suprantamu dalyku, bet išskirtinai gero tono ženklu, tai jaučiuosi visai gerai.
Naujametinės savaitės „rudąjį“ fontaną visi jau aptarė, analizavo ir beveik pamiršo, bet nors ir pavėluotai, vis tiek norisi pridėti nuo savęs. Skaičau aš tuos apdovanojimus, dar gruodžio 31 dieną, nei like nei share mygtuko nenumygau, ir kai jau baigiau skaityt, apėmė toks užtikrintas žinojimas, kad vien naujametinės nakties fejerverkais čia viskas nesibaigs — bus daug daugiau fejerverkų nei įprastai, ir tik laiko klausimas kada. Kažkaip iš visos šitos istorijos įstrigo trys dalykai: apdovanojimų sumanytojo teiginys, kad „čia yra tik politinė satyra“, išsilavinusių palaikančiųjų teiginys apie tai, kad Lietuvoje trūksta politinių diskusijų, ir vienas šios istorijos herojų, tokiais savo veiksmais sukuria joms erdvę ir nuolatinis „trolibano“ baksnojimas į kito istorijos herojaus labai šviežų, nors vis dar klausimas ar jau įsigaliojusį, sprendimą dėl pripažinimo neetišku žurnalistu.
Tai va, apie tą politinę satyrą. Abejoju, ar ji traukia iki žemiausio įmanomo tokio žanro lygmens. Nes tiesiog visus apdrabstyti daug talento nereikia. Nefaina, neskanu, o tokį apdrabstymą aplink save sugeba padaryt ir judresnis 9 mėnesių vaikas, paliktas be sauskelnių. O nuo trečiadienio lauktas pasirodymas Lietuvos Ryto TV eteryje, baigiasi „aš jau viską pasakiau“ argumentais ir koldreksiniais pasiteisinimais. Nors prieš dvi dienas FB skelbi „bring it on“ tipo žinutes, pasodrintas keiksmažodžiais, kuriuos vėliau ištrini. Kai sąmoningai negini pozicijos, nors tuo pat metu sakai, kad „prietaisas“ (renkuosi švelniausią, kuris kaip ir pataikytų į satyros lauką, bet yra visas apipiltas rudais dalykais, išsireiškimą, kuriuo apibūdintas mūsų, nuomonę priklausomai nuo vėjo krypties keičiantis, premjeras) turi „laikyt smūgį“, nes yra viešas asmuo, pasidaro juokinga. Nes paaiškėja, kad viso šito pirstelėjimo autorius pats smūgio atlaikyt nesugeba, lieka bėgt pas savo idėjinius draugelius ir kept įrašus, apie tai kokia kita pusė kvaila. Nepaisant to, kad „debatus“ tai kitai pusei aiškiai pralaimėjai, ir pats „smūgio atlaikyt“ nesugebi.
Apie mokslų ragavusius žmones, kurie piktinosi atsidūrę sąraše, grasino teismais, ir sakė, kad A. Ramanauskas šitaip užpildo tą neužpildytą politinių diskusijų zoną, kurios neaprėpia normalūs politiniai debatai. Nu kaip... Tai jeigu norim politinių debatų, gerai būtų, kad juose turėtume konstruktyvumo ir argumentų. Debatų be šitų elementų galite pamatyti LRT archyve, žiūrėdami priešrinkiminių debatų laidas su „dream team“ svečiais, kai į vieną studiją patekdavo N. Venckienė ir A. Paleckis, o jiems oponuodavo V. Romanovas. Taip, šalia nominacijų buvo kalbama apie priežastis. Ir vis dėl to, dalis jų tebuvo paprasčiausias asmeninių sąskaitų suvedinėjimas pasitaikius dar vienai progai. O ten kur suvedinėjamos sąskaitos, kalbėti apie debatus yra vaikiška, nes paprasčiausio konstruktyvumo nėra. Ir tada pasipylė verksmai, jog paviešino „asmeninius“ duomenis, skundai, kad dar nepaviešino duomenų, ir skambučiai, nepranešus, kad pokalbis įrašinėjamas, o įrašai bus sukarpomi, nes nesinorės rodyti, kad bandant „suduoti smūgį“ dar kartą paaiškėjo, kad davėjas pats nesugeba atlaikyti „smūgio atgal“. Kitai pusei panaudojus truputį rafinuotesnes priemones, daliai drabstymosi rėmėjų staiga paaiškėjo, kad gal ir nėra labai gerai viešoje erdvėje drabstytis. O kur dar deklaruojamas noras kreiptis į teismą, nes paviešino tai, ką per minutę pasinaudodamas pele ir klaviatūra gali pamatyti bet kuris Facebook vartotojas.
Liko baksnojimai ir etika. Skaitau A. Račo tinklaraštį jau labai ilgą laiką. Taip, paskutinį pusmetį, turinys ir išraiškos priemonės ten stipriai pasikeitė, bet tikiuosi, kad tai laikina. Skaičiau ir tą įrašą, kuris buvo ištrintas, skaičiau dar prieš ištrynimą. Po to sekė skundai, komisijos, ir jų įdomiais motyvais paremti sprendimai, oponentai, iki tol prikaišioję mėnulio fazių pokyčius, pasigavo naują argumentą — neetiškas. Puolė oponentai laiškų BNS akcininkams rašyti, ir kitais būdais Lietuvos žiniasklaidą gelbėti. Labai įdomu bus, jei visas šitas reikalas tikrai pasieks teismą, ir tada reikės įrodinėti šlapių kelnių epizodus. Įdomu dėl to, kad A. Račas siūlosi tai įrodyti — teisme abi konflikto pusės niekaip nebepasiektų „win-win“ situacijos. Kadangi viena pusė tokiu atveju tikrai liktų su sugadinta reputacija, A. Račo noras išsiaškinti visą šitą situaciją ir faktus teisme, mano nuomone yra pagarbos vertas žingsnis. Argumentai ir faktai, bei savo pozicijos gynimas — žymiai geriau nei viešai apšaukti kitą žmogų „skystakiaušiu fufeliu“, ir slėptis po „aš jau viską pasakiau“. Visame šitame elektroniniame konflikte trūksta sveiko proto kriterijaus iš viešą erdvę kontroliuojančių institucijų, nes socialiniai tinklai jau senokai susilygino su žiniasklaida ir pamažu artėja prie varianto „Žiniasklaida 2.0“, tik štai kontrolės institucijoms patogiau, kai kontrolės objektų yra mažiau. Nes paprasčiau dirbti. Tada gali tiesiog kontroliuoti spaudą/radiją/televiziją ir atkreipti dėmesį į skaitomesnius blogus, arba nekreipti (A. Vinokuro pateiktas D. Grybauskaitės apibūdinimas). O tuo tarpu vis dar skaitomiausio, nors ir ženkliai sumažėjusio tiražo, laikraščio veidas savo socialinio tinklo profilyje nesutinkančius su jo nuomone siunčia raiškiai ir toli viešomis ir privačiomis žinutėmis, o po to mėgaujasi virtualios šlovės spinduliais, taukšint pritariančiųjų klaviatūroms. Nes šiuo metu tai yra būdas įrodyti, koks tu šaunus ir fainas. Todėl baksnoti į kitus žurnalistus (šioje vietoje praleidžiu žodį kolegos), jog jie yra neetiški bjaurybės, nors tuo metu pats viešai vartoji visiškai kraštutines išraiškos priemones ir tuo didžiuojiesi yra paprasčiausias „juokiasi puodas, kad katilas juodas“ elgesys. Ir nieko daugiau.
Šiandien tiek, o rytoj imsimės šviežienos — į svečius atvyks Birutė „Nežinau kur dirbu“ Vėsaitė ir kiti naujojo ministrų kabineto herojai :)