Jau keletą metų galvoju, kad Lietuvos politikoje matome labai stipriai
užtemptą kartų kaitą, kuri sėkmingai prives prie lyderių krizės. Labai gera to
iliustracija buvo praėję prezidento rinkimai, kai rimtai norinčių ir galinčių
varžytis nebuvo, tai partijos stūmė kandidatus į nugarą, nes „nu kaip čia prieš
žmones atrodys, jei nedalyvausim“. LSDP vargo ir tebevargsta po Brazausko pasitraukimo
ir mirties, TSLKD perėjimas nuo Landsbergio prie Kubiliaus irgi buvo komplikuotas,
liberalai dar formuojasi, tai ir pasenusių lyderių sunku rasti, Paksas vadovaus
iki lito pabaigos iki gyvos galvos, o Viktoro partija nors ir su
padrebėjimais, bet be jo paprasčiausiai neįsivaizduojama.
Į ateitį žiūrinčios partijos nors ir su uždelsimu bet tą atsijauninimo
procesą pradėjo.Gabrielius Landsbergis jau EP, Radvilė Morkūnaitė pabuvo EP
nare, ir mėgins imti laisvą Andriukaičio vienmandatę, tuo metu Laimai
Andrikienei siūlant pagulėt metus ant pečiaus. Socialdemokratai surinko
pakankamai jauną sąrašą Vilniaus savivaldai, su teistu lyderiu, kuris
didžiuojasi jau išnykusiu teistumu, nu bet jie gerame kelyje, o Viktoras imituoja
jaunimo dalyvavimą, jeigu jaunimo kandidatai yra kilę iš Kėdainių ir sutinka
paaukot.
Todėl nenuostabu, kad su ilgo laikotarpio planavimu geriausiai
besitvarkantys, konservatoriai jau šiandien turi tris gerus jaunus kandidatų
pavyzdžius: G. Landsbergį, M. Majauską ir T. Langaitį, kuris jau dabar šaudo
fejerverkus, bet lemiamą šūvį iššaus 2016 metais. Sąžiningai ir be ironijos
sakau – vyrai rimti, ir viskas su jais galėtų būt gerai, bet mintys kyla
įvairios.
Pradėkim nuo Mykolo. Nepaisant tos istorijos apie Marių kuris mėgo San
Pelllegrini, žmogus savo sritį (tai nėra politika) išmano gerai. 188
tūkstančiai pajamų deklaracijoje, už kuriuos dar ir mokesčiai sumokėti kalba už
save. Tačiau nepamatuotos ambicijos ir narciziška savimeilė net ir savivaldos
lygmenyje kiša koją jau dabar likus dar dviems mėnesiams iki rinkimų. Po starto
su pigiais melais, kurių tas elektoratas į kurį apeliuojama tikrai nepamirš,
gerų rezultatų ateityje tikėtis sunku. Tačiau neabejoju, kad ambicijų kadanors
būti #1 partijoje yra jau šiandien. Tai pakelkim San
Pellegrini už tuos, kurie nori nugalėti neskaidrų veikėją, patys būdami
neskaidrūs.
Tada eina Tadas Langaitis. Be ironijos –dar vienas profesionalas. Serija gerų
pilietinių iniciatyvų, o nuo pirmo žingsnio į politiką - langaitis po
langaičio. Ir čia ne todėl, kad konservatorius, o todėl, kad vertybiniai pietūs
jau dabar yra folkloras, o koloradiniai lipdukai ant nesusijusių prekių yra tas
pats, kas Vėsaitės pokalbis su Norfos kasininke. Šiaip visa Įkalbėk.lt istorija
su „netyčiniais“ pafollowinimais irgi yra labai gera nemažos meilės sau iliustracija.
Nepaisant sunkios pradžios, jam visiškai įmanoma įsitvirtinti, tik kas nors
turėtų susirūpinti jo raiška, kuri staiga ėmė skirtis į etapus prieš ir po
įstojimo į partiją. Tas periodas po įstojimo į partiją, kol kas eina į politinį
folklorą ir vapesius, ir dėl to pakankamai gaila.
O Gabrielių Landsbergį pabaigai palikau specialiai. Kaip pavyzdį kaip
reikia daryti. Jo kampanijoje prieš EP buvo panaudoti beveik visi tie patys
žingsniai, kurie buvo pritaikyti Majauskui ir bus taikomi Langaičiui. Būtina
susitikt su šimtamečiu senuku, būtina pasirodyti jaunu ir progresyviu (good
luck visiems krikdemams šituo klausimu). Bet skirtumai ne čia, o asmenybėje.
Praktiškai nėra jokio patoso komunikacijoje. Institucijoje, kurioje labai sunku
nuveikt ką nors prasmingo, nes a)katastrofiškai daug narių, b)didžiąją EP laiko
dalį parlamentas nagrinėja visokius biurokratinius klausimus, menkai įdomius
žiniasklaidai ar visuomenei, c) gali ilsėtis, kaip darė Imbrasas, daro
Uspaskichas ir Saudargas, Gabrielius
Landsbergis realiai užsiima politika. Tas jo žingsnis, atsisakyti posto sau,
mainais sugriaunant radikalų frakciją, yra turbūt geriausias Lietuvos
europarlamentaro žingsnis per tris kadencijas. Ir nepaisant to, kad ta frakcija
išliko, G. Landsbergis toliau dalyvauja (ir kuria tą teigiamą įvaizdį), tuose
svarbiuose klausimuose: Ukraina, sankcijos, etc. Pridėkim prie to normalią
komunikaciją: čia case example yra požiūris į FB anketų reportinimus, jei
lyginsim Tadą Langaitį, kuriam tai buvo beveik nacionalinio saugumo klausimas
ir G. Landsbergį, kuriam tai buvo dar viena diena ofise, ir turim žmogų, kuris
vienintelis iš trijų išvardintų yra pajėgus priversti neapsisprendusius
rinkėjus įtemptai galvoti, už kurią iš Lietuvoje esančių dešiniųjų partijų
balsuoti. Ir nepabijosiu čia pridėti, bet, mano nuomone, G. Landsbergis yra ko gero geriausias Lietuvos EP narys per visas ligšiolines kadencijas. Ironiška, bet nepaisant to, kad jau šiandien jo veikla yra tiek gera,
kiek dviejų lyginamų konservatorių paslydimai ir langaičiai kartu sudėjus, jam
bus dvigubai sunkiau tapti #1 partijoje. Prie vidinės konkurencijos, nes
norinčių, bet nebūtinai galinčių tikrai bus, prisidės ir spaudimas iš išorės
susijęs su giminystės ryšiais ir primityviais bandymais nutempti viską į
senelio sugriautų kolūkių diskursą.
Tai vietoje reziumė: jaunimas nėra kokybinė kategorija, nes su pirmomis
kregždėmis labai gražiai matome, kad trys panašaus amžiaus politikai, kuriais
partija taikosi į jaunų rinkėjų poreikius yra labai skirtingi, o su 2 kandidatais iš 3,
jauni rinkėjai iš vis gali nenorėti turėti jokių reikalų.