Rinkimai yra puikus dalykas, praktiškai antros Kalėdos tais metais, nes visos partijos prisimena paprastą žmogų ir ima skelbti apie didelį rūpestį juo, ir kaip viskas bus geriau, jei tik juos išrinks. Ir tada staiga pasipila didelis rūpestis žmogaus problemoms, kuris turėtų atginti rinkimų teisę turinčius žmones prie balsadėžių. O dabartinė kampanija ypatinga dar ir todėl, kad visose žinutėse, dėka pirmą kartą vyksiančių tiesioginių mero rinkimų, aiškiai juntamas labai personalizuotas rūpestis, nes iš reklamų žvelgia konkretūs veidai, kurie taps merais ir viską išspręs. Tai šį kartą įrašas bus apie tą komunikaciją, ir požiūrį į nepavykusius ir keistus bandymus.
Pradžiai labai abstrakčiai suskirstysiu rinkėjus į tris dalis: ištikimus bet kurios partijos rinkėjus; racionaliai besirenkančius rinkėjus; ir neapsisprendusius, bet dažniausiai didelio dėmesio rinkimams neskiriančius rinkėjus. Lygiai taip pat abstrakčiai, į tris dalis galima suskirstyti ir pasiūlymus šiems rinkėjams: Sąraše esantys kandidatai/Individualus kandidato į merus patrauklumas; rinkiminė programa; žinutės/reklamos/baneriai ir kiti dvasingumai.
Dabar galima pradėti. Ištikimiesiems rinkėjams visi trys partijos pasiūlymai yra vienodai nuostabūs ir vienodai nesvarbūs tuo pat metu. Sąrašas? Mūsų geriausias nes tiesiog, visi konkurentai yra meh. Programa? Nėra laiko/noro/sugebėjimų gilintis, net diskusijos dėl programų beveik nesulaukia, ar sulaukia žymiai mažesnio dėmesio, nes tam reikia skirti pastangų, lyginti skirtingas programas ir t.t. Žinutės? Ko gero vienintelis vartojamas ir nuosekliai laikinamas ir ginamas dalykas. Ironiška, bet šiems rinkėjams artimiausia turėtų būti rinkimų programa, atsispindinti dėmesį savo ištikimiems rinkėjams besitapatinantiems su politine srove ir ją atstovaujančia partija, kai tuo metu žinutėmis pirmiausia bandoma atkreipti racionaliųjų ir ypač neapsisprendusiųjų dėmesį, nes ištikimiesiems bet kokia teigiama žinutė (o rinkiminių kampanijų metu į reklamas nekompetencijos pavyzdžių paprastai niekas nededa) yra tiesiog dar vienas patvirtinimas, jog ištikimas rinkėjas balsuoja teisingai.
Tokiais atvejais ir prieiname prie paradoksų: Nepažįsta bobutė to Mykoliuko, bet balsuos, nes nuo Dievo, Landsbergio ir partijos. Nes ištikimybė padeda paprasčiau gyventi. Nesvarbu, kad kampanijos vinis yra vaikučiai pabiručiai, augimas, proveržiai.
Čia tinka ir visi kiti variantai: abonentinis balsavimo planas „vagia, bet daro, skrenda ir taksistu dirba“, vaflinių saldainių dovanėlės kalintiesiems „Visada jūsų Živilė Pinskuvienė“, socialdemokratinis „svarbiausia, kad mokėtų viešuosius pirkimus organizuot“, tvarkingas ir teisingas noras, kad nors kartą miesto merą, persirengusį milžinišku prezervatyvu, keli policijos pareigūnai išneštų iš kokio nors parado, ar liberalus laisvės šauksmas, nes laisvė yra labai cool ir dėl jos galima nors ir už Teišerskytę Kauno sąraše prabalsuoti. Šie rinkėjai sėkmingai ignoruos (arba paprasčiausiai nesupras), bet kokius savo politinius ir komunikacinius savo partijos paslydimus, bet nepraleis nė vieno tokio atvejo, jei jis bus susijęs su jų konkurentais. Štai pavyzdžiui aktyviai pradėta M. Majausko kampanija, palydėta labai dideliais pritarimo šūksniais ir fanfaromis, kartu pažėrė ir gerų perlų, kurie buvo sėkmingai ignoruojami, nes a) savas, b) o jūs pažiūrėkit į liberalus. Štai pavyzdžiui rinkiminės kampanijos šūkis.
Konservatyvias pažiūras deklaruojantis, ir konservatorių partijai priklausantis politikas žada pokyčius ir permainas. Ne visi ideologiniai galai čia susiriša, bet ištikimiems rinkėjams patogu užsimerkti arba bliauti, kad va jau liberalų šūkis tai net verčiasi į rusų kalbą ir šia kalba yra apdainuotas ukrainiečio vyro persirenginėjančio moterimi. Reiškia viskas gerai turbūt, ir nesvarbu, kad kitiems mintys kyla įvairios. Racionalieji į šį neatitikimą greičiausiai atkreips dėmesį, o štai neapsisprendusieji visiškai neužsikabins už šio neatitikimo, nes svarbu šypsosi žmogus.
Bet kokie išėjimai į viešumą dalinant dovanėles iki 5 litų (LSDP ir to nesugeba padaryti, dalindama brangesnius skėčius), irgi vertinami per šią prizmę. Požiūris į liberalų arbatėles ir šildytuvus stotelėse, ar tradicinio šienelio celofane dalybas Katedros aikštėje irgi skiriasi priklausomai nuo to, į kurią grupę patenka rinkėjas. Ištikimi rinkėjai ignoruos brangesnį šienelį lenkams su visomis W, prieš kurių atsiradimą pasuose ir dvikalbėse lentelėse nuosekliai kovoja krikdemiškoji TS-LKD dalis, nes čia gi geram tikslui ir Kūčioms, tradiciją, o va visi kiti tai nedvasingą šlamštą dalina. Tuo metu šimašoidai prisiknis prie šieno, nes yra bedieviai leftistai - here you go, naudokit šitą į sveikatą. Kitas pavyzdys yra door-to-door kampanija, kai einama į žmonių butus. Atrodo 2012 socdemams paskelbus apie tokius planus Vilniuje, visi smagiai krykštavo, ir dalinosi bent pora gerų memų su Jehovos liudytojais siūlančiais pasikalbėti apie LSDP. Spėkite, kas dar paskelbė apie tokią kampaniją visai nesenai, tačiau jokios problemos nebekilo?
Racionalūs rinkėjai gi atsigers arbatos ar pastovės prie šildytuvo,
jeigu šalta, pasiims skėtį, jeigu lyja, bet praneš VRK apie šitą dalyką,
ir pasiims to šienelio jeigu myli tradicijas, nes Vilniuje toks dalykas sunkiai aptinkamas. Gal tik su vafliniais saldainiais, Darbo partijos tušinukais ir TT purškalais nuo gėjų ne taip lengvai
viskas eis. Nes racionaliesiems vis tik programa ir potenciali asmeninė nauda (pigesnis šildymas/vietos darželiuose/efektyviau dirbanti savivaldybė/mažesnė korupcija) iš balsavimo pasirinkimo rūpi labiau už kažkokias vienkartines gėrybes paženklintas partine simbolika. Jei atvirai, tai nemanau, kad neapsisprendusieji rinktųsi už ką balsuoti, vien vertindami gautų dovanėlių kiekį ar kokybę. O net ir ištikimieji to gauto šienelio ir pakelių su šypsenomis kaip kokių relikvijų tikrai nesaugos. Kadangi šių niekučių ir kitokio šlamštelio poveikis balsavimo pasirinkimui praktiškai niekinis, tai, kad nors ir iki nukritimo laikintum ir sharintum visus gerus savo ir blogus kitų partijų dovanėlių atvejus, visiems tai bus maždaug tiek pat įdomu, kiek tavo metai Facebook algoritmo akimis.
Pereikime prie rinkiminių programų. Jų kol kas tikrai nedaug, anksčiausiai ją pristatė Paluckas, liberalai ją dar tik pristatys, konservatoriai irgi tebevargsta, išmesdami į viešumą tik atskirus gabalus, nes kol kas visas garas eina į patosą, blizgučius ir fanfaras. O tada atsitinka taip:
Pereikime prie rinkiminių programų. Jų kol kas tikrai nedaug, anksčiausiai ją pristatė Paluckas, liberalai ją dar tik pristatys, konservatoriai irgi tebevargsta, išmesdami į viešumą tik atskirus gabalus, nes kol kas visas garas eina į patosą, blizgučius ir fanfaras. O tada atsitinka taip:
Su šypsena galiu pasakyti, kad bet kuris kandidatas, tesugebantis įvardinti tokius kokybinius skirtumus savo paties intensyviai jau mėnesį vykstančios kampanijos renginyje, turi rimtų problemų. Ir čia ir pasimato visas mūsų politinės virtuvės skurdas visame gražume. Niekas nesugeba pasinaudoti tokiais vapesiais sumaitodami savo oponentą racionalių ir neapsisprendusių rinkėjų akyse t.y. būtent to elektorato į kurį taikosi visi kandidatai, nes niekas neturi tiek ištikimų rinkėjų, kad galėtų laimėti vien jų pagalba. Kokie nors socialdemokratų dinozaurai, jei nebūtų užsiėmę vien savo asmeninės gerovės išlaikymo užtikrinimu ir rūpintųsi partijos ateitimi, jau senai galėtų skirti dalį investicijų moderniems viešiesiems ryšiams, nukreipiant dalį finansų savo jauniems ir protingiems partijoms nariams. Geriausi pavyzdžiai atėję į galvą: M. Vidūnaitė ar M. Kluonis - didinant jų žinomumą ir darant kitus būtinus dalykus, šitaip būtų įmanoma sukonstruoti kandidatus kurie būtų pajėgūs miestuose, kurie pastaraisiais metais LSDP virto visiška terra mystica (išskyrus Šiaulius), varžytis dėl pergalių vienmandatėse. Žinau, kad skamba labai idealistiškai, nes niekas iš dabar išrenkamų politikų nenorės dalintis rinkėjų palankumu ir rizikuoti savo kėde pačiam užsiauginant konkurentą toje pačioje partijoje. Tačiau galime būti ramūs: šitaip jokiu būdu neatsitiks, kol provakarietiškomis save laikančių partijų rinkiminių kampanijų štabams vadovaus partijų nariai, o ne profesionalai iš išorės. Ką naudingo kampanijai, kur gyvybiškai svarbi komunikacija visais kanalais, gali atnešti Rasa Juknevičienė vadovaujanti TS-LKD rinkimų štabui, kurios komunikaciniais gabumais XXI amžiuje visai nesenai turėjome garbės įsitikinti? Problema dar gilesnė, nes su komunikacija dirba dar bent pora asmenybių glaudžiai susijusių su ja nuo jos darbo KAM laikų. Aš suprantu, kad reikia kur nors įdarbinti tuos visus prijaučiančius ir potencialius ateities kandidatus, tai lengviausiai kišti visus į PR, nes dalis jų be hyperpatriotiško tėvynės mylėjimo 24/7 nieko daugiau nesugeba, ir paprasčiausiai kitur yra visiškai nereikalingi, bet daugiau profesionalumo nepamaišytų pačioms partijoms. Dalykus iliustruosiu žmogaus, kuris vadovauja M. Majausko štabui komentaru. Jeigu taip žiūrite į rinkėją, tai sėkmės. Dar daugiau - tas pats žmogus ir svarbiausio partijos kandidato kampanijai vadovauja ir pats tuo pat metu kandidatuoja Marijampolėje.
Profesionalumo trūkumas priveda prie tokių situacijų, kad LRT eteryje Zuoko sumaitotas Adomėnas, kurio politinius palaikus jis dar ir apspardė pasikvietęs kavos, virsta metų įvykiu. Nes kiti tiesiog nesugeba, ir kandidatai į savivaldos rinkimų debatus leidžiami visiškai neparuošti, o po pirmo smūgio nėra jokios žalos kontrolės ir saviveikliniams rinkimų štabams nespėjus suvokti kas čia vakar įvyko, juos primuša dar labiau. Vietoje vyšnios ant torto gauname va tokį rezultatą su Pinskaus rinkimine reklama Majausko vokuose. Epic.
Tuo pat metu, kai vienos partijos daro stuff for hipsters ir kaifuoja nuo meilės sau patiems, nes močiutės ir taip balsuos, tai kam tie profesionalai reikalingi, Darbo partija sėkmingai daro gražias amerikietiškas kampanijas skirtas tiems neapsisprendusiems ir nusivylusiems rinkėjams. Akivaizdu, kad jų kritinio mąstymo gebėjimai nėra patys didžiausi, bet 1509 jiems yra daugiau nei 1500 ir viskas. Aš ilgai galvojau bandydamas prisiminti nors vieną Darbo partijos rinkiminės kampanijos klaidą. Tai sustojau ties Pinskuvienės saldainiais, ir tai su dideliu klaustuku. Žinau, kad čia visiems į galvą ateis 1/11/111/1111, ar 1509 - mes suvokiam, kad tai absoliutus šlamštas ir neįmanoma, kaip neįmanomos yra Cechanavičiaus 10 tūkstančių, ar Ievutės 44040 litų aukos į Darbo partijos kasą. Problema čia kita: tos žinutės paprasčiausiai nėra skirtos mums, tačiau jų tiesioginiam adresatui jos yra parinktos nuostabiai, ir dažnai yra vieninteliai pasirinkimai, nes socdemų komunikacija yra apgailėtina dėl to, kad jų viešieji ryšiai pirmiausia yra darbovietė aplink partiją besisukantiems žmonėms, o kokie nors konservatoriai šį elektoratą yra senokai peržegnoję. Tada ateina darbiečiai pamėto ledų iš lėktuvo, netyčia surengia Vikondos ir Kėdainių konservų fabriko produktų degustacijas kaip tik tuo metu, kai vietiniuose kultūrnamiuose vyksta Darbo partijos renginiai ir neapsisprendusieji tada subalsuoja už politines bulveles, kurios vėliau Facebook'e rinkėjų teiraujasi, gal jie turi kokių pasiūlymų ir idėjų dėl mokestinės sistemos pertvarkų.
Tuo metu A. Kubilius toliau piktinasi galimu populizmo triumfu artėjančiuose rinkimuose (šita mintis jo skirtinguose interviu per pastaruosius porą mėnesių pasirodė jau du ar tris kartus iš eilės kai jis kalba apie artėjančius rinkimus), nors jo partija tiems žmonėms išvis nebando kažko pasiūlyti. Kuo liberalams baigėsi į rajonus orientuoti Guogos vojažai ir į neapsisprendusius rinkėjus nutaikyta EP rinkimų kampanija visi matėme. Ironiška, bet šia populizmo šmėkla bandoma maskuoti nerimą, dėl atsiradusios menkos tikimybės likti visai be didmiesčių merų postų. Žinau, jog šitas teiginys yra pakankamai kontraversiškas, todėl pabrėžiu: tikimybė yra menka, tačiau ji didesnė nei anksčiau.
Klaipėdoje nėra šansų, Šiauliuose visiškai nėra šansų, Vilniuje galimybės miglotos, nes teks kovoti su aštuonkoju ir konkurentais dėl nemažos dalies racionaliųjų elekotorato, Panevėžys po visų Matuzo nuotykių, tebesitęsiančių bylų, ir partijos nesugebėjimo normaliai atsiriboti yra up for grabs, nes ten jau per praėjusius EP rinkimus balsai susidėliojo va taip:
Lieka citadelė Kaune, kur su Aukščiausiojo pagalba patikimas meras Andrius Kupčinskas iki Kalėdų asfaltavo gatves, o žmonės ėmė rinkti parašus referendumui, kad savivaldos rinkimai šiame mieste vyktų kasmet, nes gal tada bus įmanoma gyventi be duobių. Beeeeet būtent Kaune prasideda įdomybės. Ten yra visokie šerifai buškevičiai ir įdegusios ručienės, kurios kai nebūna politikės tai virsta partijos advokatėmis reikaluose su STT, kol jos vyras lyg tai prekiauja, lyg tai ne prekiauja visokiais poveikiais Vilniuje, bus Puteikio+ kompanija, tada dar ir violetiniai su tautainiais, kurie kartu nuneš kelis tūkstančius balsų pirmajame ture tiesiai Kupčinskui iš panosės. Pridėkim Matijošaičio judėjimą, ir šviesesnių žmonių nusivylimą Kupčinsko nesugebėjimu tvarkytis bei paskutinių EP rinkimų Kaune rezultatus ir gauname tokį pavojingą mišinį partijai, laikančiai save pirmiausiai miestų partija. Kaip grėsmės iliustracijos pavyzdį galime prisiminti kadencijos pradžią, kai meru trumpam tapo R. Mikaitis, nes buvo norinčių ir sugebančių susitarti, nepaisant to, kad konservatoriai taryboje turėjo dvigubai daugiau kėdžių nei antroje vietoje rinkimuose likusi partija. Bet šitas scenarijus turi rimtų trūkumų. A) Kauno savivaldos politika jau ilgai primena parolimpines žaidynes. Duobės, metų metus bankrutuojantis Žalgiris ir kitokie nuotykiai. Tai dalis žmonių tiesiog ramiai gyvena savo gyvenimą, nes jau priprato. B) Rimtų konkurentų ten niekas nemetė, liberalai Kaune silpni, o miestiečiams žinomų kandidatų iš išorės (a la Maldekienė) neatsirado. Tokiu atveju labai realu, kad bus renkamasi iš mažiausios blogybės ir Kaunas toliau sėkmingai stagnuos. Antro turo atveju Kupčinskas turėtų stipriai laimėti prieš bet kokį konkurentą, ir labai nustebčiau, jei taip nenutiktų. Tačiau nors ir nedidelė, bet ši grėsmė kelia nerimą partijai, kuri savo ištikimiausiems rinkėjams dešimtmetį bando prakišinėti ne pačios aukščiausios kokybės produktą.
Tai tokie reikalai. Kai programas skaito politologai, ir deja jau ne todėl, kad jiems reikia ir privaloma, o todėl, kad nemaža programų dalis yra praktiškai profesinio humoro rinkiniai, gerų dalykų tikėtis nevertėtų. Dalis ištikimųjų pasidomi savo kandidato, o dalis racionaliųjų perskaito poros svarstomų alternatyvų pasiūlymus, todėl šių priemonių svarba su kievienais rinkimais tampa vis menkesnė, ypač tada, kai vienpartinės daugumos įmanomos tik Kėdainiuose ir Vilniaus rajone. Kai po 4 metų vėl žadi pagaliau pradėti Laisvės alėjos rekonstrukciją, Guggenhaimą, tramvajų, metro ar kokią kitą viziją, visada gali apkaltinti koalicijos partnerius kurie neleido šio stebuklo įgyvendinti anksčiau. Neapsisprendusiems programos apskritai menkai aktualios, nes reikalauja pastangų, ir jie žymiai lengviau vartoja specialiai jiems paruoštas, trumpas ir jau sukramtytas žinutes.
Galiausiai priėjome prie kandidatų sąrašo svarbos. Aš manau, jog atsiradus tiesioginiams mero rinkimams šio veiksnio svarba taip pat keisis, priklausomai nuo rinkėjų grupės. Prognozuoju jog, ištikimiesiems bus visiškai tas pats ar meras + sąrašas yra lygiaverčiai, ar meras, kaip kandidatas bus žymiai geresnės/prastesnės kokybės kandidatas nei likę esantys sąraše. Racionalieji vertins mero ir sąrašo santykį, o dalis neapsisprendusiųjų gali būti visiškai neprognozuojami ir sėkmingai skelti savo balsus rinkdamiesi vieną merą ir kitą partiją, šitaip sukurdami sąlygas visiškam trololo, kai išrinkto mero darbą paralyžiuos dauguma sudaryta iš jo politinių oponentų. Manau, jog kandidatų sąrašo kokybės svarba ateityje sumenks, ypač jei merams bus suteikta daugiau vykdomųjų galių. Todėl trololo atveju būtų labai įdomu, kaip Zuoką Vilniuje spaustų TS-LKD ir liberalų dauguma. Be to nepaisant galimai mažėsančio sąrašo svorio rinkimų rezultatui (racionaliųjų tiesiog mažiau nei neapsisprendusiųjų) yra ir pozityvių dalykų. Pavyzdžiui atvejai, kai sąraše atsiduria labai išmintingi politikai Savicko ar Seibučio asmenyse, turėtų tapti retenybe, nes siūlyti vietas sąraše įvairaus plauko garsenybėms vardan didesnio žinomumo paprasčiausiai neapsimokės, kadangi dėmesys bus sukoncentruotas į pagrindinį kandidatą. Tuo blogiau Zuokui, kuriam bus vis sunkiau prisirankioti balsų prisidengiant teigiamai vertinamais žmonėmis, savivaldybėje balsuojančiais kaip reikia. Todėl norint pagerinti savo šansus partijoms nebeužteks blizgučių, reikės kokybės. Vilniaus konservatoriai čia be išimties pirmi su labai stipriu sąrašu, kur viskas viename: pora gerai žinomų kandidatų kurie matomi kaip tam tikrų sričių ekspertai kartu su nemažai perspektyvaus jaunimo. Liberalai bando išlipti su savo kandidatu į merus ir pora jaunimui geriau žinomų kandidatų, Zuoko sąrašui bus reikalų, norint sumedžioti balsus iš neapsisprendusiųjų pardavinėjant jiems vizijas kurios geriausiu atveju nebus įgyvendintos, o blogiausiu jiems dar teks ir patiems už tai sumokėti. Socialdemokratai siunčia įvairaus amžiaus
Jau minėjau, jog su komunikacija turim daug reikalų: būtų labai epic, jei statydami viską ant gražaus, bet masėms nepažįstamo kandidato konservatoriai nesugebėtų tinkamai ir pakankamai stipriai akcentuoti savo sąrašo kokybės apsunkindami savo šansą laimėti rinkimus, nes šiuo metu sąrašas yra stipresnis nei kandidatas, nors bandoma imituoti atvirkščią situaciją. Tiesa, kai kalbu apie tą TS-LKD sąrašą, ir jo stiprybes, nesu iki galo tikras, nes nepaisant to, kad sąrašas su fanfaromis yra patvirtinas jau kelias savaites, viešumoje jis vis dar nepaskelbtas, VRK taip pat neperduotas. Užstrigo? Langaitis atėjęs dirbti nuo nulio, bet pavėlavęs į sąrašą, desperatiškai bando rasti būdą į jį patekti? Artimiausioje ateityje paaiškės. Žodžiu, jei baigsis blogai, tai kalti bus liberalai, nes jie sako, kad viskas bus gerai, prisikepa sausainių su veidais ir dirba Zuokui kažkaip ten. Šiandien jau sausio 4, Seimo sesija pasibaigė, aš vis dar laukiu rimtos liberalų kampanijos pradžios, su daug vilčių. Sprendžiant iš pagaliau atsiradusių FB kvietimų į kampanijos renginius, artimiausiu metu bus judesių ir kitoje stovykloje. Baigiant šitą dalį apie sąrašo kokybę noriu pasidalinti dar vienu dalyku.
Dėl objektyvių priežasčių dalyvauti diskusijoje neturėjau galimybės, ir B. Burgio teiginių tikrumo užtikrinti negaliu, tačiau šaltinis yra patikimas. Tai dalykai čia du: labai gerbiu B. Burgį už jo požiūrį į švietimą ir atvirą pozicijos išsakymą. Tuo pat metu jo teiginys yra peilis į nugarą visiems M. Majausko teiginiams apie mokyklų reitingavimus ir kitus švietimo dalykus, nes čia jo švietimui tvarkyti atvestas žmogus sako, kad 347,54 eurų atlygis į mokyklas pritrauks tik idėjinius pedagogus ir šitaip švietimas taps geresnis, todėl nespręskime atlyginimų problemos. Bet ir čia populistai bus kalti, jei pažadės šią problemą spręsti, net ir neįvardindami konkrečių skaičių, nes net ir toks paprastas pasiūlymas bus patrauklesnis pedagogams. Tokia štai profesionali komunikacija, kai visi orkestro nariai groja savo solo partijas nesuderintais instrumentais.
Vietoje pabaigos: šiame tekste praleistos tokios Vilniuje reikšmingos jėgos kaip LLRA ar tokie komiksų personažai kaip Julius Panka. Su LLRA yra paprastai - Vilniuje jie yra off the charts. Vilniaus rajone krizės metu atlikę intronizacijos aktą ir valdžią perdavę Kristui Karaliui jie sėkmingai bus išrinkti ir vėl, o Vilniuje jie surinktų savo balsus net jei išvis nevykdytų kampanijos, o plakatuose nespausdintų jokių žinučių, ir vaizduotų vien turimų lenkų kortų nuotraukas. Kol kas jiems to užtenka, nes laiku į atlapą įsegta kolorado juostelė jiems suveikia geriau už kokius nors plakatus ir kampanijas. O dėl Pankos - tiesiog vengiu alternatyvios realybės.
Ir galiausiai metas specialiam apdovanojimui nepatingėjusiems skaityti iki galo - 4 nuostabūs rinkiminiai vapesiai.
