Praėjusį antradienį turėjau garbės dalyvauti XIV studentų politologijos olimpiados finale. Mano įspūdžiai tokie savotiškai dviprasmiški.
Pradėsiu nuo konkurencijos dydžio. Jau kurį laiką politikos mokslų specialybė nekrenta iš populiariausių studijų krypčių dešimtuko. Aukšti stojamieji balai būtini norintiems gauti valstybės finansuojamą studijų vietą, daug sutinkančių mokėti už mokslą, sausakimšos auditorijos rugsėjo pirmąją: šitoks scenarijus kartojasi jau kelis metus iš eilės. Ir tada studentams suteikiama galimybė pademonstruoti sukauptas žinias atviroje, kasmet rengiamoje, olimpiadoje. Nežinau tikslių skaičių, kiek politikos mokslus studijuojančių bakalauro studentų šiuo metu mokosi Lietuvos aukštosiose mokyklose, bet spėčiau, jog 1500 studentų ribą tikrai viršijame. Šiemet pirmajame olimpiados etape, kuris vyko Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje dalyvavo 12 studentų — mažiau nei 1 procentas (jeigu mano spėjimas apie studentų skaičių teisingas) visų politikos mokslų bakalauro siekiančių žmonių. Kodėl šitaip yra? Apie diplomų „kepimą“ jau rašiau, manau, jog tai viena iš svarbiausių priežasčių.
Dabar apie dalyvius. Susirinko išimtinai vyriška 10 žmonių kompanija, kurioje kiek geriau pažinojau dar 3 žmones. Sprendžiu pagal save, bet ši išvada greičiausiai tinka ir kitiems: į Užsienio reikalų ministeriją įėjome 10 dar kažko ypatingo nenuveikusių žmonių. Kodėl rašau apie tai? Tiesiog įstrigo antroji olimpiados užduotis — debatai, ir po jų vykęs rezultatų aptarimas. Turėjome didelę prabangą — dešimt minučių kiekvieno iš mūsų klausėsi BNS direktorius Artūras Račas, dėstytoja, kurios paskaitų turėjau galimybę klausyti VDU, o dabar šia laime džiaugiasi ISM studentai, Rimantė Budrytė - Kvietkauskienė, bei URM politikos planavimo departamento patarėjas Rimantas Morkvėnas. Šie žmonės ne tik mus vertino, bet ir suteikė galimybę išgirsti vertingų patarimų. Kad ir kaip gražiai viskas skambėtų, bet nesusipratimų nebuvo išvengta. Vienam dalyviui nesugebant ar nenorint priimti konstruktyvios kritikos stebėjau absurdišką situaciją. Susiginčijo žmogus su A. Raču dėl savo meilės „aukštoms“ frazėms ir nesugebėjimo jų paprastai paaiškinti. Nors ne, trečiuoju bandymu, jam pavyko tai padaryti. Ir tada, savo sėkmės apakintas, jau drėbtelėjo kaip reikiant tas dalyvis. Išaiškino, jog yra labiau įpratęs su akademine bendruomene diskutuoti, į ką p. A. Račas, prieš tai jau kartą minėjęs, jog pašnekovas galvoja, kad visi žurnalistai yra kvailiai, atsakė labai profesionaliai:
— Ačiū. Supratau.
Tuo momentu buvo ir juokinga ir graudu. Prajuokino subtilus humoras, o liūdna buvo dėl to, kad nieko dar neįrodęs studentas nesugeba pasimokyti iš nemažai pasiekusių. Be to, galima manyti, jog ir komisijos nariai įspūdį apie mus — olimpiados dalyvius, išsinešė ne tokį gerą, kokį galėjo. Ir šitaip visi truputėlį pralaimėjome, nes atrodėme kažkuo panašūs į būrį susireikšminusių kvailelių.
O desertui palikau patį smagiausią dienos epizodą. Jūsų dėmesiui Užsienio reikalų ministro šou. Tuo metu, kai vyko olimpiada, Seimas sprendė būti ar nebūti pirmalaikiams rinkimams. Mūsų debatai ėjo į pabaigą, kalbėjo paskutinė dalyvių pora, ir staiga su trenksmu pro duris įžengė A. Ažubalis, atvykęs tiesiai iš Seimo, lydimas kelių patarėjų. Garsiai garsiai pasisveikino, paklausė kaip sekasi, tik tada apsižvalgė, jog dar yra debatuojančių, vėl garsiai nusistebėjo, jog viskas dar nesibaigė, o jį čia taip sutrukdė, paklausė, o tai kada baigsim, ir išėjo. Mėgsta žmogus, kad visi į jį žiūrėtų, tikrai mėgsta. Tik nežinau, ar čia man vienam taip atrodo, bet norėtųsi šiek tiek daugiau jautrumo aplink vykstantiems įvykiams iš aukštas pareigas užimančių žmonių.
Ir žinoma, dar kartą sveikinu Eleną Molotoką, kuris tapo šios olimpiados nugalėtoju!