Birutės Vėsaitės žvaigždžių valandai pamatai buvo pradėti lieti dar 2012 metų gruodžio antrą dieną. Ūkio ir Energetikos „wannabe“ ministrė Birutė, arba jos padėjėjai, kurie turi „interneto įgūdžių“ nusprendė, kad vien tik asmeninio Facebook profilio bus mažai, varom laikų rinkt. Per pusantro mėnesio pasiektas „stulbinamas“ rezultatas — 451 nykštukas ir tūkstančiai sužavėtų internautų, kurie tame profilyje laiko veltui neleido. Prasidėjo masinis ministrės žinučių trolinimas: nuo klausimų apie plaukų spalvą iki pasiūlymų sėdėti tyliai ir netrukdyti ministerijos specialistams dirbti t.y. daryti ką sugebi geriausiai. Raudonoji ministrė aišku interneto žaidimo taisyklių nesuprato, ir nusprendė, kad nepatinkančias nuomones galima tiesiog ištrinti, o atsakymai į dalį klausimų buvo primityvus copy-paste. Internete bėda po vieną nevaikšto, tai ir rezultatas eilinį kartą buvo priešingas tam, kurio ministrė tikėjosi. Lankytojai ošė dar labiau, palaikytojų balseliai buvo vos vos girdimi ir profilis numirė. Per Kalėdas ministrė „visiems atleido“ — dar viena bėda, nes tuo metu jau turėjo būti 100 kartų aišku, kad šis profilis yra klaida, nes ministrės auditorija šio komunikacijos kanalu aiškiai nesinaudoja. Gal net sekretorę, ar sekretorių, kuris buvo atsakingas už šio puslapio administratorių pakeitė, bet tai nepadėjo.
Ir tada atėjo didžioji diena. Dar nežinau, kuriai ministerijai vadovauju, bet interviu duoti jau galiu! Šitoje istorijoje, lūžio tašku virto tas Energetikos :) ministrės interviu A. Tapino „Pinigų kartoje“. Nėra prasmės dar kartą atpasakoti siužeto, nes esu tikras, kad interviu ir jo parodijas jau matėte, čia reikėtų kalbėti apie po to sekusius įvykius. Kitą dieną, po puikaus pasirodymo, sekė dar ir tiesioginė „Delfi“ konferencija, kuri vėlavo, o vaizdas žiauriai strigo. Ir čia ministrei pasisekė, nes galėjo baigtis žymiai blogiau, jei internautai būtų galėję gyvai girdėti naujai generuojamas mintis. Dabar gi galėjo tik klausinėti, ir klausimų skiltis priminė ne ką kitą, o pačios Birutės Facebook paskyros komentarų skiltį. Išmonė ir vėl liejosi laisvai. Ir po šitų įvykių gimė „Birutės fanų klubas“, energūkio ministrės žygdarbių metraštis, kuris jau turi daugiau „laikų“ nei ministrės profilis, o tauta ošia ir dalijasi pastarųjų dienų superžvaigždės Birutės memais.
Kodėl čia taip nutiko? Mano nuomone, tai šita situacija yra natūrali socdemų partijos viršūnės kokybės išdava. Kai Vyriausybės amžiaus vidurkis staiga padidėja dešimtmečiu, o į ministrų postus skiriami žmonės, kurių geriausios dienos jau senai praeityje, pavyzdžiui XX 8-9 dešimtmetyje, natūralu, kad kils bėdų. Ir keturiios didžiausios šios Vyriausybės bėdos šiuo metu yra susijusios su daugiausiai vietų Seime laimėjusia partija: A. Butkevičius, B. Vėsaitė, V. P. Andriukaitis ir A. D. Barakauskas iš „Tvarkos ir Teisingumo“ partijos. Švietimo ministro ir jo žmonos teisinių problemų čia netraukiau specialiai. O prieš tai minėti 4 herojai Vyriausybės kompetencijos kompromitavimu užsiėmė iš esmės. Pradėkime nuo Ministro Pirmininko. Prie išvaizdos kabinėtis nėra prasmės, nes to pasirinkti gi nelabai galime. Aišku, tai kas priklauso nuo mūsų, pavyzdžiui sprendimas akiniai ar kontaktiniai lešiai, gal ir būtų galima pergalvoti. Bet esmė ne čia. Esmė komunikacijoje. Kai kelis kartus per dieną keiti savo nuomonę ir tai kartojasi nuolatos — bėda. Tada tiesiog gauni pravardę „not sure if sure or not sure“ Premjeras. Ir tai yra tik viena ir labai švelni iš jau daugybės A. Butkevičiaus turimų, A. Kubilių jis pralenkė per labai trumpą laiką. Praėjusi Vyriausybė irgi turėjo nemažų komunikacinių problemų — apie gerus darbus pranešti garsiai ir aiškiai nepavykdavo, o apie žinias apie ne taip gerai pavykusius sprendimus dar labiau sustiprindavo pačios Vyriausybės pareiškimai, arba daliai žmonių nepriimtinas A. Kubiliaus humoras. Ir dar liūdniau pasidarė po to, kai A. Butkevičius ėmėsi ginti savo komandos narius nuo viešosios erdvės. „Birutė Vėsaitė žino kuriai ministerijai vadovauja“ — puiki naujiena, pasirodo nuo šiol, žinoti, kur dirbi, ypač jei dirbi vadovaujantį darbą, yra kokybės ženklas. Dar liūdniau nuskambėjo teiginiai apie tai, kad žurnalistai turėtų geriau atlikti savo darbą ir nepateikti tendencingų reportažų, ir vakarykštis teiginys, kad šitą informacinį puolimą organizuoja A. Butkevičiui jau žinomos jėgos, už kurių slypi dideli pinigai, ir apie tai jis sužinojo, nes turi prieigą prie slaptos informacijos. Excuse me, what?! Kadangi A. Tapinas nėra R. Grinevičiūtė, tai rengdamas Birutės Vėsaitės reportažą jis turėjo dvi išeitis: parodyti, jį tokį kokį nufilmavo („karalius nuogas“ versija), arba iškirpti 80 procentų visos medžiagos ir palikti tas vietas, kur ministrė protingai tyli („Vyriausybės Pravda“ versija). Ir dar tie ministrų/žurnalistų/valytojų sugretinimai, kažkaip dvelkia naftalinu ir pionierių eisenom.
Palikim Birutę pabaigai ir pereikim prie kitų dviejų herojų. V. P. Andriukaitis pasiūlė sveikatos apsaugos reformą, kuri sugrąžintų ją nemažai metelių atgalios. Tas ministro interviu, kuriame jis pripažįsta net nemėginęs skaičiuoti, kiek tokia reforma kainuos, svarbu, kad primena Britų ir Semaškos, kurią naudojo SSRS, sistemą yra dar vienas puikus per kraštus trykštančios kompetencijos pavyzdys. Ypač, kai atkreipi dėmesį, kad su D. Britanijoje taikoma sveikatos apsaugos sistema ministras nėra susipažinęs. Įstrigo ir gydytojų atlygio nustatymas: pradedantiems truputį mažiau, patyrusiems truputį daugiau už vidutinį atlyginimą. Internautai pasinaudodami Statistikos departamento pateikiama informacija paskaičiavo, kad vidutinis gydytojo ir vidutinis šalies atlyginimas skiriasi beveik du kartus — matyt teks mažinti. O jei rimtai, tai smagu, kad bent kuriam laikui ši iniciatyva buvo atmesta Seime. Bet labai Seimo tribūnoje kalbėti ir nieko rimto nepasakyti, praėjusios kadencijos metu mėgęs V. P. Andriukaitis dar sugrįš. Tikėkimės, kad viskas baigsis kaip ir pirmuoju bandymu — nesėkmingai jam ir sėkmingai šaliai.
A. D. Barakauskas blykstelėjo labai trumpu bet iškalbingu epizodu. „Vladimir Putin style“ sėdęs į sraigtasparnį, į kurį dar ir vienos TV laidos komandą pasiėmė, skrido į Pagėgius ekstremalios padėties skelbti. Taip potvynis dalykas rimtas, priemonių imtis reikia, bet paprasti tų vietų gyventojai jau kurį laiką sako, kad ne ministrų skrydžiai virš apsemtų pievų, o ledlaužio įsigijimas išspręstų jų problemas. Ir visiškas šios istorijos sprogimas buvo, tada, kai remdamasis geriausiomis sovietinės nomenklatūros tradicijomis A. D. Barakauskas pagrasino, kad rajono merę išmes iš darbo, nes ši nesutiko skelbti ekstremalios situacijos — šitaip ministro žygis liko be pergalės. Kažkam reikėtų pavartyti Lietuvos Respublikos Konstituciją, įstatymus, išsiaiškinti, kas tas valdžių atskyrimo principas, ir kaip jis veikia.
O dabar Birutė: vis dar apšilinėja kojas, todėl negali pateikti konkrečių priemonių ir planų, kalba visiškais šablonais, ir skundžiasi, kad jos rankos per trumpos daliai darbų nudirbti. Birutė paskutiniu metu dar ir grasina tautai — sako galinti mėtytis ir aukštomis ekonominėmis frazėmis (Ačiū, užteks ir didesnės pridėtinės vertės), o žinojimą kurioje įstaigoje dirbi, pavertė išskirtinio žmogaus verta savybe. Liūdna, liūdna buvo jau per priešrinkiminius debatus VDU, kai būsimoji ministrė kažką aiškino apie žaliąją ekonomiką, prie kurios jai valdant pereis Lietuva, nesugebėdama paaiškinti, kuo ta žalioji ekonomika išskirtinė. . Dar aršiai kovėsi už tai, kad atominės elektrinės Lietuvoje nebūtų, nes pasaulis jas uždarinėja ir naujų nebestato — taip gali atrodyti, tik tada, kai sąmoningai ignoruoji, arba nesugebi, arba nenori suprasti paprasčiausių skaičių ir baksnoji tik į sau patogius pavyzdžius. Ir tada, kai už dorą ilgametę tarnystę per daug neklausinėjant ir nekliudant gauni apdovanojimą — ministrės postą, gali atrodyti, kad pasaulis tau po kojomis. Tik staiga pradedi suvokti, kad viskas ne taip nei 1995, ar 2008 metų pabaigoje. Pasirodo, Lietuvoje ir visame pasaulyje išpopuliarėjo kažkokie facebookai, tviteriai, juos jau visi turi, tu ne, nes nė velnio apie juos neišmanai, bet kaip ministrė be facebooko? Ir asmeninio puslapio būtinai reikia! Nesvarbu, kad žiniasklaidai sakai, kad nesi mačiusi, jog rusakalbiams pristatai save kaip Бируте прохлада, o anglakalbiams esi Birute Coolness. That's not cool at all. Panašu, kad būdami opozicijoje socdemai buvo taip užsiėmę valdžios kritikavimu, kad užmiršo, jog pasaulis eina į priekį, tai atsibuskit, šiandien jau 2013 metai, žmonės socialiniuose tinkluose organizuoja revoliucijas, kurios nuverčia režimus, cenzūros ir trėmimų laikai Lietuvoje jau senokai baigėsi, o visi panašūs bandymai yra garsiai ir aiškiai kritikuojami dar pačioje jų pradžioje ir bandymai slopinti tokią kritiką duoda priešingą efektą.
Visi straipsnyje paminėti asmenys, išskyrus A. D. Barakauską, priklauso gausiausiai Lietuvoje partijai. Kai turi 20 tūkstančių kadrų, o partijos viršūnėlė yra tokia kokia yra, mano nuomone, kažkas negerai su vidinės atrankos sistema.
Artimiausioje ateityje įvyks Login konferencija, ir aš tikrai labai stengsiuosi, o visus geros valios žmones kviečiu prisidėti, prie to, kad Birutė Vėsaitė taptų Login Metų Interneto Žmogumi 2013. Nes XXI amžiuje visi žmonės turi turėti teisę pamatyti savo asmeninį puslapį internete!
Ir pabaigai, pridėtinė vertė nuo Birutės Coolness.